Prie banditiškų ištakų…

Šįkart ne feederinės žūklės tema, ne Kauno marios ir ne Nemunas. Kas atidžiau seka mūsų tinklalapio tekstus, gal prisimins aprašytas panašias trumpalaikes mano ekspedicijas prie gimtojo krašto vandenų, o konkrečiau – prie Ventos. Skirtumas tik tas, kad šįsyk mūsų buvo visas ketvertas. Bet apie viską iš pradžių…

Mintis apie žvejybą tokiais atvejais, kaip jau būta šimtą kartų, kilo spontaniškai. Mamos dienos savaitgalis, todėl visa mūsų dviejų brolių ir vienos sesers armada ta proga sulėkėm į savo gimtąjį Akmenės kraštą. Dėl „visa ko“ įsimečiau į bagažinę važiuodamas savo apdulkėjusį mikromasalinį kotą ir dėžutę masalų. Darbai, reikalai bei pabuvimas su šeima iiiiirrrr, Surprise Surprise, randasi kelios laisvos valandos šeštadienio vakare. Susižvalgome su Aivaru – turim tik vieną meškerę, droną ir nekantrumu trykštantį sūnėną Rafaelį. Ką darom?!

Greitas skambutis klubiokui Ramūnui (tas, kuris Marso kanjonuose žūklauja). Ačiū Dievui, jam taip pat pavyksta rasti mažą laiko skylę šeštadienio vakarui, todėl po greito apsitarimo nutariam susitikti prie seno gero Ventos ruožo. Kadangi Ramūno patirtis ir įdirbis spiningavimo reikaluose kur kas didesnė nei mūsų, natūralu, ir atitinkamas arsenalas kur kas gausesnis. Kitaip sakant, bėdos nebus, Ramūnas parūpins meškerę visiems tokio pobūdžio nepriteklių jaučiantiems.

Du automobiliai nusileidžia statoku Ventos šlaitu prie gražaus upės vingio. Visada smagu susitikti seniai nematytą bičiulį. Ramūnas kone penkeriais metais atjaunėjęs (mat, barzdą po ilgo laiko nusiskuto). Tokiomis akimirkomis nejučiomis sugrįžti į vaikystės prisiminimus, kai mudu su Ramūnu kiauras dienas kiurksodavom prie vandens (tiesa, ne prie Ventos, o prie Dabikinės užtvankos) ir, reikia pasakyti, pagal tuometį mūsų supratimą dar visai neblogai pagaudavome žuvies. Lydekos skrituliais ir spiningu, lynai priekrantės žolės, ešeriai žiemą iš po ledo ir mepsais antrą vasaros pusę ir t. t. Ir visa tai jau daugiau kaip prieš dvidešimt metų…

Ramūnas šį ekspromtišką ir entuziastišką mūsų išlėkimą prie vandens neskuba piešti šviesiomis spalvomis. Didžiausia viltis pagauti vieną kitą lydekioką, kurie, reikia manyti, jau sėkmingai išneršė. Dėl kitų plėšrūnų – didelis klaustukas. Aš kabinu savo seną gerą vobleriuką, Aivaras – ryškiomis spalvomis išmargintą sukrę, o Ramūnas – tokią pat spalvingą vartiklę. Greitas susižvalgymas vienas į kitą, po to į upę ir kiekvienas pasukam savo nusižiūrėtų ruoželių link.

Vaizdai išties fantastiški. Startuojam ties vieta, kur Venta garsiai kriokdama akmenuotu šlaitu verčia savo vandenį žemyn. Aivaras pakelia į dangų savo drono akį, kad visa tai įamžintų vaizdo juostoje (jis pažadėjo, kad visa nufilmuota medžiaga pavirs nauju vaizdo reportažu). Vanduo, mano akiai, kiek aukštokas, nors Ramūnas užtikrina, kad nieko baisaus. Žinoma, pačiose sraunumose ieškoti žuvies būtų tikrai neprotinga. Kur kas apdairiau ieškoti ramesnių užutekių, kuriuose po neršto galėtų ilsėtis šaudyklės ar viena kita didesnė lydeka. Ramūnas porina, kad jis paprastai lydekų tokiu laiku Ventoj ieško pačiose priekrantės žolėse. Pastarosios dar nėra labai sužėlusios, todėl galima pro jas dar pravesti masalą, kurį ir atakuoja margašonės. Vasarop tai padaryti jau beveik nebeįmanoma.

Pirmas ruožas tuščias. Aš patikrinu kranto atkarpą, kur pernai sugavau vieną lydekioką ir ešerį, tačiau šiandien jokių rezultatų (pasikartosiu, tuokart vanduo buvo žemesnis). Nupėdinam dar iki Ventos ir Dabikinės santakos, bet ir ten niekam nesame įdomūs. Visur, kur tik bandom pasislėpti, seka drono akis. Po pirmojo gero pusvalandžio susitinkam prie automobilių ir nusprendžiam persidislokuoti į kitą vietą – prie vienos iš Ventos atodangų.

O ten dar gražesni ir įspūdingesni vaizdai. Po žiemos vienas Ventos vingių dar labiau išplatėjęs, dar didesne jėga upė skalauja kranto šlaitą ir formuojasi vis gilesnė duobelė. Šnekučiuodamiesi nupėdiname iki ramesnio posūkio ir po eilinio metimo sulaukiu išraiškingos žuvies atakos. Netrunku įsitikinti, kad šis įžūlus mano priešininkas – vos paauglystės metų sulaukęs lydekiokas. Bet vis vien žiauriai smagu. Abu su Ramūnu sėkmingai išoperuojam kiek giliau įrytą vobleriuką ir žuveliokas iškeliauja atgal į savo namus. Paeiname dar pusšimtį metrų ir istorija kartojasi iš naujo – kibimas visai pakojui. Labai smagu tokias, kad ir nedideles žuvis traukti lengvu spiningėliu. Jauti kiekvieną žuvies judesį, mostą galva. Gera nuotaika dar labiau šokteli į palubes ir visi dar atidžiau pradedame tikrinti potencialius upės taškus.

Kadangi laiko šįkart turėjome nedaug, pirmasis vakaro darbų vejamas mus palieka Ramūnas. Ta proga bendra visų mūsų nuotrauka ir pažadai pakartoti visa tai ateityje. Na o likęs mūsų trejetas tęsia savo odisėją, nors ir mūsų žvejybos laiko likučiai nenumaldomai senka. Aivaras, baigęs filmuoti, taip pat pradeda intensyviau darbuotis spiningu. Ar tai būta dienos x valandos, bet visi, net turbūt pirmą kartą rankose spiningą laikęs sūnėnas Rafaelis, sulaukiame kibimų. Man pavyksta dar fotosesijai priprašyti vieną standartinį lydekioką ir delninį ešerį. Aivaro medžioklės statistikoje – du lydekiniai kibimai.

Štai ir viskas. Dvi geros valandos prie vandens – smagi kompanija, fantastiški vaizdai ir mažų lydekaičių šou. Išties smagu, kad upė gyva, kad visa ši žuvis, reikia tikėtis, dar ne kartą susigrums su ne į savo kiemus atklydusiais žvejais. Ne veltui žemaičiuose sakoma – Venta – žemaičiams šventa! Jei kas važiuosite pro šį kraštą, nepatingėkite užsukti į šias vietas – bent pasigrožėti čionykštės gamtos turtais!

Iki kito karto!

zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!