Feederio sezonas užbaigtas dar prieš naujuosius metus, o kada bus naujojo sezono pradžia – dar tikrai neaišku. Kaip ten bebūtų, tačiau mintys apie žvejybą vis vien neduoda ramybės, todėl vienu ar kitu būdu reikia tą vidinį kirminą numalšinti. Didžioji dalis kolegų jau seniai mėgaujasi žiemos teikiamais malonumais ir intensyviai gaudo karšius Kauno mariose, tad ir aš nusprendžiau neatsilikti. Proga pasitaikė puiki – ilgąjį savaitgalį minėjome Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, tad svečiuojantis Šakių rajone atsirado galimybė patikrinti vietinę užtvankėlę.
Ieškodamas savo istoriniuose metraščiuose, o gal tiksliau – savo telefono galerijoje, taip ir neaptikau nuotraukų iš savo paskutinės poledinės žūklės. Preliminariai spėju, kad prabėgo geras penkmetis, kol pagaliau prisiruošiau išbandyti šiųmetį ledą. Giliausiame rūsio kampelyje atradau žvejybinę dėžę, o joje – ir keletą žieminių meškerėlių, skirtų ešerių žvejybai (balalaikų). Žieminė žvejyba – ne mano arkliukas, tad ir tikslas labai žemiškas – pasimėgauti žiema ir pabandyti surasti užtvankoje esančius vietinius ešeriukus.
Merfis nebūtų Merfis, jeigu artėjant savaitgaliui orai netaptų sunkiai pakeliami žvejybai. Iš ankstesnių metų menu, jog esant žemesnei nei -10 laipsnių temperatūrai žvejyba tampa sunkiai įmanoma. Peržvelgęs orų prognozę matau, kad dvi dienas popietės valandomis realu išbėgti pažvejoti bent keletui valandų, kai temperatūra bus apie -10 °C.
Kaip sakęs, taip ir padaręs – šeštadienio popietę lekiu porai valandėlių į žinomą vietą, kurioje prieš tuos penkerius metus ir buvau pagavęs keletą ešerių. Atvykęs į vietą matau, kad esu pirmas ir vientintelis žvejas šiame ruože – ant ledo daug sniego, o po juo dar ir vandens yra. Pirma eketė ir suprantu, jog dėl ledo storio teks gerokai paprakaituoti. Ledas daugiau nei įspūdingas – per visą grąžto ilgį ir dar plius 5–10 centimetrų. Rankiniu grąžtu 10 ekečių tikrai per porą valandų neprigręši, tad pasirenku priekrantės ruožą, kur yra gylio perkritimas. Patikrinęs tris eketes sulaukiu pirmų kibimų, tik jie sunkiai realizuojami – akivaizdu, kad aname gale labai „rimta chebrytė“ bando mano kantrybę. Po dešimto kibimo pagaliau ištraukiu permatomą pūgžliuką ir tada viskas tampa aišku. Taip ir prabėgo tos pora valandų, kurias „vainikavo“ tik keletas pūgžlių.
Antros dienos pietūs – saulė pačiame aukščiausiame taške, oro temperatūra tinkama žvejybai, tad ilgai negalvojęs šoku į automobilį ir lekiu į kitą vietą, kurioje jau mačiau keletą žvejų. Atvykęs sutinku porą kolegų, trumpai pakalbinęs sužinau, kad prieš keletą dienų čia kibo gražūs 300–400 g ešeriai, o šiandien – tuščia. Atsiklausęs nusprendžiu patinginiauti ir pasinaudoti labiau patyrusio bei su akumuliatoriniu suktuvu gręžiančio žvejo eketėmis. Antroje eketėje sulaukiau atsakymo – pagaliau ilgai ieškotas ešeriukas. Šioje eketėje pagauta visa asorti: ešerys, kuoja, pūgžlys ir net nedidelis karšiukas. Kaip istorija sako, dažniausiai būna sėkmingos 1–2 eketės, kolegų vadinamos „auksinėmis“. Taip nutiko ir man – dvejose eketėse pavyko atrasti žuvis, kurios noriai atsiliepdavo į mano avižos virpinimą. Keista, bet ešeriai reagavo į labai atsargų, negriežtą avižos šokdinimą.
Kaip visada, laikas žvejyboje vietoje nestovi, o bėgte bėga – taip nutiko ir šį kartą. Pora valandų prabėgo labai greitai, o ir oro temperatūra pradėjo kristi – pradėjo šalti valas ir sargelis, tad nusprendžiau, kad poledinės žūklės sezono startui šito pasirodymo užteks. Ar tai bus sezono pradžia ir pabaiga – laikas parodys. Vis dar knieti mintis pabandyti suvilioti Kauno marių karšį, bet dar nežinia, ar šis žodis taps kūnu 🙂
Dar kartą noriu pasidžiaugti ir priminti, kad gyvename laisvoje Lietuvoje. Galvokime, ne ką valstybė davė mums, o ką mes davėme valstybei.
Su švente, kolegos, ir iki kitų pasimatymų!
