Kartais gyvenime dalykai susiklosto ne taip, kaip planuoji, arba, kitaip tariant, žmogus planuoja – Dievas juokiasi. Taip nutiko ir man. Dvi žvejybos, turėjusios virsti video laidomis, dėl skirtingų priežasčių tapo vienu straipsniu, tad pradėkim nuo pradžių 🙂
Savaitės pradžioje kilo mintis pabandyti Nemuną žemiau Kauno vakarop. Anokia čia paslaptis – karšiai šiuo metu ten kimba vakare arba naktį. Ilgai nemąstęs parašau Mažvydui, ir trečiadienio popietę mes jau susitinkame ant kranto. Šį kartą esam tikrai gerai pasiruošę – turim net ir skanius pietus, o ką jau bekalbėti apie karšiams paruoštus skanėstus. Ilga istorija baigiasi tuo, kad per gerą pusdienį mus lietus išprausia bent 5–6 kartus, o kamera taip ir lieka neįjungta. Laimei, pagauta gražių kuojų ir šapalų, bet aš, nesulaukęs karšinio kibimo, galiausiai devintą vakaro išriedu namo. Mažvydas savo ruožtu, pabuvęs ilgėliau, sulaukia bent kelių plačiašonių kibimų.
Savaitgalis su šeima Šakių krašte tampa dar viena galimybe prikalbinti Nemuno plačiašonius. Šį kartą leidžiuosi žemiau Jurbarko prie jau ne kartą aplankytų Nemuno dambų. Ankstyvą rytą atvykęs randu tuščią krantą – nei vieno žvejo. Pasirenku dambą, prie kurios patogiausia susinešti daiktus, penktą ryto jau startuoju. Pirmos 10 didelių šėryklų, prikrautų skanėstų, keliauja į vandenį, prasideda didysis laukimas. Pirma valanda pralekia greitai, bet kibimo nesulaukiu. Praėjus dar keletui minučių pagaliau sulaukiu pirmojo karšinio kibimo, tačiau jo nepavyksta realizuoti. Tamsiuoju, arba prietemos, metu iš viso sulaukiu trijų kibimų, tačiau pavyksta iškrapštyti tik vieną karšioką. Prašvitus į kompaniją įsitaiso ir vietinis žvejys, kuris pasakoja, kad šiuo metu karšių čia beveik nėra – jie įnoringi ir sunkiai sukalbami.
Galvoje prasuku visą savo ankstesnę veiksmų seką: pradėjau žvejybą su 0,148 pavadėliu, karšių kibimai atsargūs, vienas ištrauktas ir tas tik vos į lūpos kraštelį pakibęs. Viską susidėliojęs, ploninu pavadėlį iki 0,118 mm ir pirmu metimu sulaukiu kibimo. Raktas aiškus – karšiukas atsargus ir jam reikia plonintis. Sulaukus kibimų atsiranda kita problema – daug karšių lieka su „auskarais“, nes kriauklės pjausto ploną pavadėlį. Pasikeitus atgal į 0,148 storio pavadėlį, stoja tyla ir ramybė. Atlikus pakeitimą, vėl sugrįžta veiksmas su pasikartojančia problema. Lyg tyčia pasibaigė tarpinis variantas – 0,128 pavadėlinis valas, kuris tikrai būtų pagelbėjęs.
Suma summarum – apie 20 kibimų, realizuota tik 10, bet karšiai tikrai smagaus kalibro: 1,5–2,7 kg, ir pora mažesnių – apie 1 kilogramą. Šį kartą karšis kategoriškai sakė „ne“ sliekui ir norėjo ragauti tik uodo trūklio lervas. Jaukas – kaip visada VDE. Šį kartą tikrai pasiteisino VDE sausos chemijos pagardai, kurie tam tikrais momentais suaktyvindavo žuvį.
Ir viskas būtų buvę gerai – kamera šį kartą veikė, filmavo, tiek daug papasakojau ir norėjau parodyti, bet paspaustas pagreitintas filmavimo režimas visą mano darbą pavertė niekiniu. Tad ir antroji laida liko neišleista. Ką gi, reikia tikėtis, kad trečias kartas nevėluos.
