Už lango vis drąsiau ir garsiau čiulba paukščiai. Visa siela ir širdimi galima jausti pamažu artėjantį pavasarį. Nors nežinia, ar jis kol kas nebus tik kalendorinis ir galbūt visą kovą ropšimės ant ledo. Kas ten žino… Bet kuriuo atveju mūsų klubas yra linkęs laikytis seniausių Užgavėnių tradicijų ir visomis išgalėmis varyti žiemą iš savo kiemo. Užteks, tikrai užteks tu gilių pusnių ir termometro padalas į neregėtas žemumas nustūmusių šalčių.
Daugelis žino – kai padvelkia pavasariu ir vis dar yra saugus ledas – pats laikas leistis į didžiųjų karšių medžioklę Kauno mariose. Tokiu laiku įprastai pradeda maitintis patys didieji plačiašoniai, todėl visi skuba ant ledo susikauti su galbūt gyvenimo karšiu.
Kita vertus, žvejų grupėse pastarosiomis dienomis nuotaikos visai kitokios. Daugelis rašo, kad niekas nekimba, prasėdimos tuščios valandos be žuvies prisilietimo prie masalo. Aš, suprantama, nelinkęs visu tuo tikėti, kol pats neįsitikinu savo kailiu.
Kol visi savaitgalį šturmavo marias, man teko darbuotis. Dabar gi laikas susikeisti vietomis – kol dauguma lekia į kasdienius savo darbus, aš pradedu ruoštis žūklei. Juk reikia kažkuriam iš banditų patikrinti, ar išties taip visur nekimba.
Važiuoju, kaip visada, į Palemoną. Automobilių mažai – ant ledo taip pat žvejų armados nematyti. Regis, kibimas tikrai apslopęs. Na bet kelio atgal nebėra – pasistatau palapinę, įrengiu visą savo namų ant ledo interjerą ir sėdu žvejot.
Pradžiai trys didelės jauko šėryklos, prikimštos stambokai sukarpytų musės lervų. Tada į rankas čiumpu savo plūdines meškerėles, kabinu ant kabliuko trys trūklius su dviem musės lervomis ir pirmyn.
Kol šviesu tradiciškai dėmesio sau pradeda reikalauti smulkmė. Nepykstu dėl to labai, nes knapsoti ant kėdės ilgas valandas be kibimo nėra smagu. Visgi tikrasis smagumas prasidėjo vėliau vakare. Vos Kauno marias užklojo sutemos, sulaukiau pirmo tikrai galingo karšio atakos. Žuvis praktiškai nevaldoma ir sunkiai priprašoma prie eketės (priminsiu, kad gaudoma 0,1 mm valu). Deja, pamatęs mano namų šviesą didysis plačiašonis nepanoro užsukti į svečius… Šis nusivylimas truko vos akimirką – nemandagų savo gentainio elgesį paaiškinti sutiko antrasis egzempliorius. Šįkart jokių netikėtumų – po įnirtingos, atkaklios ir ilgos kovos mano kieme atsidūrė tikras galiūnas (2kg+). Tiesa, po didžiųjų monstrų pasirodymo kibimai praretėjo. Bet kuriuo atveju – vien tokios adrenalino dozės buvo per akis, kad šią žūklę būtų galima pavadinti sėkminga.
Praktiškai visa žuvis, kaip visada, buvo paleista, tik keli iš karšiokų buvo nuvežti pasišildyti į rūkyklą. Nors aplinkiniai skundėsi, kad kibimo praktiška nėra, mano šios dienos patirtis byloja ką kita. Galbūt veiksmingesnis šiandien buvo mano jaukas ir pritraukė tikrai gražių karšių. Kas ten dabar gali žinot…
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
