Sveikas, mielas žvejų kolektyve. Kadangi kurį laiką nesimatėm, skubu jums papasakoti apie dar vieną vakarą iš žieminio mano ofiso ant Kauno marių. Sniego vis dar daug, o vakar dar ir vėjas buvo nevaikiškas. Kitaip sakant, programa buvo pilna, visko sočiai. Na bet mes žvejai nebūtume žvejais, jei nesugebėtume prisitaikyti prie pačių įvairiausių gamtinių sąlygų.
Pasiruošimas eilinei poledinei karšių žūklei, kaip visada, pradedamas iš anksto. Pirmiausia susiperkame jaukus ir masalus, tada grįžę namo sumaišome jauko puskibirį ir paliekam ji gerai valandėlei. Taip padaryti būtina, nes visgi žiema, o jaukui išbrinkti reikia. Išmušus didžiajai valandai, susikrauname visą turtą į mašiną, taip pat ir nešiojamąjį vieno kambario butelį. Jame išties jauku, šviesu ir šilta – tik Atora moka tokius pagaminti.
Na bet laikas keliauti prie svarbiausių dienos darbų. Atvykstu į vietą ir nemenkai nustembu – problemos rasti laisvą plotą nėra… Šmėsteli greita mintis – gal čia niekas nekimba? Na bet kelio atgal juk nebėra – čiumpam roges, kraunam daiktus ir į leidžiamės į tolimas paieškas. Tikslas rasti būtent savąjį tašką, o tai padaryti, patys suprantat, nėra lengva. Prabėga geras pusvalandis paieškų ir atsiduriu ten, kur ir norėjau atsidurti. Greitomis pasistatau namus, iškloju parketą ir imuosi startinio jaukinimo.
Šiandien nusprendžiau išbandyti kiek kitokią taktiką. Tenka girdėti, kad dauguma karpo ir gausiai naudoja vadinamąjį džokerį (itin smulkias trūklio lervas), taip pat musės lervas. Aš šiandien padarysiu kiek kitaip – noriu įsitikinti, kaip klostysis reikalai, jei žuvis viliosiu tik jauku ir minimaliu kiekiu gyvųjų masalų.
Kaip nutariau, taip ir padariau. Pajaukinu ir nuleidžiu raudonas kaip braškes plūdeles. Sistemėlės tos pačios – sprindinis pavadėlis (0,1 mm), surištas su pagrindiniu valu, maži apvalūs švinukai ir 12 nr. A1 kabliukas. Buvau nusiteikęs po meškerių įleidimo pasidaryti ir gurkštelėti kavos, bet kur tau… Nespėjo laikrodis nė 10 minučių priskaičiuoti ir prasidėjo kibimas. Reikalai kaip įsibėgėjo, taip ir nesustojo nuo 17:00 iki 21:00. Didžioji dalis interesantų – ~500 gr. sveriantys karšiokai, kurie, suprantama, iškart keliavo atgal į savo gimtąją stichiją. Tiesa, pasitaikė ir didesnių karšių bei išties gražių kuojų. Trumpai ir drūtai tariant, kibimas buvo smagus ir intensyvus.
Baigdamas norėčiau sugėdinti kolegas žvejus ir paprašyti nepalikti po savęs šiukšlyno. Vaizdas išties baisus – numesti tušti maišeliai, gėrimų talpos… Tausokime gamtą ir susirinkime tai, ką atsivežėme. Juk visada smagiau sugrįžti į tvarkingą ir gražią savo žūklavietę.
Šiam kartui tiek! Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
