Regis, kiek čia seniai patys džiūgavome pirmą kartą užsiropštę ant platformos ar po kojomis siūbuojančio pedano. Šiandien gi ši šventė atėjo į Aivaro – mano brangiausio brolio – kiemą. Po ilgų-trumpų svarstymų ir dvejonių vieną gražų šeštadienį du banditai iš Vilniaus sušoko į automobilį ir po geros valandos įsuko į aikštelę prie žūklės reikmenų parduotuvės Kaune Ažūklė.lt. Aivaras jau kurį laiką žvalgėsi į Nytro platformą. Jam – dar ne visai išprotėjusiam ir visą laisvą savo laiką žvejybai neskiriančiam banditui – šis pasirinkimas pasirodė itin optimalus. Kainos ir kokybės santykis puikus – nieko geresnio sportinės žūklės startui vargu ar rasi. O bet tačiau – naujuoju Nytro stalu Aivaras dabar gėdos nepadarytų ne tik sau, bet ir visam klubui. Žvilgterėjau pavydžia akimi (tiek į Aivarą, tiek į stalą) ir pagalvojau, kad ir man tokį stalą būtų visai neblogai įsitaisius. Būtų… Na o dabar naujaisiais pirkiniais džiaugiasi Aivaras. Kitaip sakant, dar vieno bandito gyvenime prasidėjo negrįžtami procesai, o aš, kaip brolis, nuoširdžiai tuo džiaugiuosi (nes turbūt dabar dar dažniau su Aivaru išlėksime kartu prie vandens).
Nemanykit, kad iš parduotuvės tiesiu taikymu pasukome prie vandens. Nieko panašaus… Turėjo praslinkti ilga ir sunki savaitė, kol du mantos prikrauti automobiliai anksti paryčiais pajudėjo iš sostinės Kauno marių link. Pasirinkome šiandien ruoželį ties Neveronimis. Kodėl? Jeigu jau krikštyti naują mantą, tai krikštyti pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis. Atvažiuojam prie kranto – nevaikiškos bangos į veidą, pakilęs vanduo ir ilgas sėklius, kuriuo reikės tįsti visą savo naują-seną žvejybinį turtą. Nors Aivaras vis dar šypsosi pamatęs visą šį vaizdą, tačiau aš sava brolio akimi greit pastebiu beužgimstantį kažkieno jauduliuką. Pirmą kartą ropštis ant platformos ir pedano tokiomis sąlygomis – vienas iš rimtesnių iššūkių (sako, kad nugalėti save yra labai sveika). Taip kad – Aivarai pirmyn.
Kaip jam sekėsi, spręskite patys iš nuotraukų. Kai vyriokas 100 kg+ užlipa ant kone iki viršaus iškelto pedano, neslysti žemė iš po kojų tiesiog negali. Bet kuriuo atveju Aivaras vis dar šypsosi, nors visus savo judesius apskaičiuoja šimtą kartų ir daro viską itin lėtai ir atsargiai. O mane tuo tarpu pagauna lengvas šypsnis ir prisiminimai apie tuos pačius praeitus kelius (ir tuo metu patirtus nejaukumus).
O dabar pasipasakosime apie pačią žvejybą. Nors į veidą tvoskiantis vėjas tarsi ir guodė viltimi, kad žuvis bus priplakta prie artimosios parandės, tačiau greitai ir lengvai patikėti šia mintimi neleido tuštoki krantai. Patirtis byloja – jei žuvis šiame ruože aktyvi, retu atveju būsi vienas. Dabar gi ši parandė įdomesnė būriui spiningautojų, o su dugninėmis meškerės rankose prie šių vandenų bene tik mudu su Aivaru. Ryto valandomis būta dar dviejų kolegų, tačiau kiek įsidienojus ir jų nebeliko. Na bet kelio atgal nebėra – įsibrendame, susinešame mantą, užsiropščiame ant savo sostų ir pradedame parandės patikros darbus. Į pačius pirmuosius metimus su masalu atsiliepia žuvys – tiesa, nedidelės ir neišrankios. Vėlgi, ta pati patirtis kužda į ausį, kad greitas smulkios žuvies atsakas yra geras ženklas – taškai pasirinkti gerai, telieka sulaukti pasirodančių karšių. Telieka…
Prašoka žiobriukas, delninis karšiokas, vienas kitas karosas. Aivaras įsigudrina pričiupti net ir delninę meknę. Bet rimtesnių karšiokų nematyti. Prasukam visas masalų karuseles, sušokame šėryklų tango, tačiau ištikimiausia mūsų drauge lieka tik smulkmė. Toks jausmas, kad didžiųjų karšių kaimenė nuklydusi kažkur tolėliau ir atokiau. Reikalai kiek pajudėjo, kai pro debesis savo nosį iškišo saulė ir kiek aptyko vėjas. Abu su Aivaru pamažu įpučiame gyvybę savo taškuose – pradeda atsiliepti karšiokai (tiesa, įskaitinių vos keletas). Įdomiausias jiems ant kablio – trūklys. Jei kabliuką papuoši vien musės lervomis ar pinkutėmis, su tavimi pasilabinti geriausiu atveju atskuba kuojytės. Jau po visko su Aivaru aptardami žvejybą padarėme bendrą išvadą, kad nuoseklesniam karšiokui rankiojimui reikėjo negailėti į šėryklą trūklių. Bėda ta, kad taške dominuojant smulkmei nekyla ranka užmušinėti taško kibirais gyvų (mintis – sulauksime daugiau karšiokų, tada laikas bus ir didesnėms gyvųjų porcijoms). Na bet rankiojom rankiojom ir prirankiojom. Gineso rekordų nepagerinome, bet žuvies pagavome. Kai kam juk tai buvo pirmas rimtesnis krikštas – sugaudyti normą sėdint ant naujos savo platformos ir pedano, manau, yra daugiau nei gerai. Žinoma, apetitas apie save dar primins, bet jau jam bus dedikuoti kiti kartai. O dabar – parodom savo naująjį inventorių, sugautas žuvis ir pradedame pamažu gyventi mintimis apie būsimus žygius.
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
