Į trispalve papuoštą Povilo „Subaru“ sėdome šventinės kovo 11-osios rytą ir leidomės į tradicinę savo kelionę. Per visą Lietuvą – iš Vilniaus į Minijos kaimą, kitaip vadinamą tiesiog Minge. Pavasarinių kuojų medžioti. Kaip visada, lūkesčių turėjome daug. Nors kartais ir nebesuprantu, kaip jie susiformuoja. Kelios „pravaikštos“ buvo, bet iš esmės ten važinėjame kasmet, beveik dešimtmetį. Ir tokios kuojų fiestos, kokia pasitaikė 2015-aisiais, daugiau niekada nebematėme. Bet turbūt tai ir motyvuoja – pakartoti mums legendiniu tapusį pasirodymą. Pasiruošta kelionei buvo tikrai pakankamai rimtai. Povilas gausiai (aš visada sakau – per gausiai) pasirūpino ir jaukais, ir įvairiausiais masalais. Nepasirūpino tik vienu dalyku – oru. Prognozės nerimą kėlė visą savaitę iki suplanuotos kelionės, įtarimų buvo ir sėdint džipe. Danguje – nė debesėlio, tačiau 10 ryto prie Raseinių termometras dar rodė +1 laipsnį, o sustojus nusilengvinti netoli Šilutės supratome, kad „vėjo gūsiai iki 18-20 m/s” nebuvo naglių šulijų fantazijos vaisius. Paklausti apie situaciją Mingėje, nepaguodė ir Šilutės žvejybos parduotuvės vyrai. Nekimba. Bet juk viltis miršta paskutinė – kad ir dirbtinės, šypsenos iš veidų nedingo net ir tada, kai ant Minijos kranto vėjas kaukdamas apvertė pilną alaus (be abejo, nealkoholinio) skardinę. Įsikūrėme vietinio name prie pat upės – atstumas toks, kad labai norint Povilas galėtų užmesti meškerę pro langą. Juokas juokais, upei patvinus tai iš tikrųjų būtų įmanoma. Laimei, neprireikė, o neaukštas, bet gana status nuolydis prie kranto tapo pakankamai nebloga apsauga nuo švilpiančio vėjo. Kai nusileidome žemiau prie vandens, jis tiesiog prakaukdavo virš galvų. Be abejonės, prieš startuodami trumpai prasiėjome Mingės „promenada“ ir apklausėme keletą iš anksčiau žvejoti bandančių entuziastų: ir vėl tas pats, ir informacija, ir parodyti sieteliai su keliomis ant dugno gulinėjančiomis kuojytėmis neįkvėpė. Taigi, situaciją sunkinančių ir destabilizuoti galinčių aplinkybių netrūko, tačiau galų gale, apie 13.30 val,. pradėjome savo žvejybą. Nesu didysis žvejybos ekspertas ir tikrai neaprašinėsiu smulkmenų, ar gaudėme 27, ar 29 metrų atstumu. Bet pabandysiu trumpai apibūdinti įvykių eigą. Povilas į žvejybą Minijoje susiruošė su platforma, aš – su mėlyna „teisėjo“ kėdute. Žinau, kad mano įvaizdį išjuoktumėte, tačiau šį kartą žvejyba nuo platformos didelių dividendų neatnešė. Kad ir kokiu mažu kabliuku žvejojo platformininkas, kad ir kaip gudriai jauku bandė įsitvirtinti vienoje upės vietoje, o vėliau – mėtyti į kitą krantą, situacijos tai nekeitė. Nuo mėlynosios kėdutės buvo pagaunama šiek tiek daugiau, nors kritika kreivai ir nevykusiai mano užmetimo technikai liejosi ne tik iš Povilo, bet ir iš sodybos šeimininko pusės. Aišku, tas „pagaunama“ – labai sąlyginis dalykas. Iš 5 pirmadienį pražvejotų valandų smagesnį „kibimą“ galima sutalpinti į 30 minučių. Kaip jau minėjau, neveikė nei jaukas, nelabai padėjo ir masalų keitimas. Pradžioje lyg ir pasiteisino „pinkai“ su kukurūzais, vėliau šiek tiek ragautos uodo trūklio lervos, o štai sliekai buvo brokuojami taip stipriai, kad suviliojo tik nediduko pimpaliuko dydžio pūgžliuką. Per minėtas 30 „kibimo“ minučių pagaliau „atsidarė“ ir platformininkas, nusprendęs šėryklą perskraidinti per upės vagą ir į sietą švystelėjęs gerų 700 gramų kuoją motinėlę bei keletą jos tarnaičių. Taktika lyg ir pasiteisino, bet tolimas užmetimas su gana trumpu feederiu atsiėjo brangokai – besviedžiant nutrūko sistema, o sulig šia nesėkme žuvis tarsi prapuolė, galūnė nustojo linksėti ir man. Vakarėjo, apsižvalgius paaiškėjo, kad ant Minijos kranto kaime sėdime vieninteliai. Bandėme daryti išvadas, diskutuoti, kodėl šiemet žvejyba nėra labai vaisinga ir susistabdyti žuvų gaudymo vietoje nepavyksta. Sodybos šeimininko teigimu, kalti – nepastovūs orai ir šaltos naktys, niekaip nepakylanti vandens temperatūra. Prieš savaitę upė lyg ir buvo atsigavusi, tačiau mūsų viešnagės metu jos gyvūnija buvo apspangusi, primigusi, ką liudijo ne tik mūsų, bet ir absoliučiai visų kitų pirmadienį aplink žvejojusių rezultatai. Tiesa, keli kiek toliau į dešinę nuo mūsų žvejoję vyrukai sugebėjo įkabinti po karšioką, tai namo turėjo grįžti kiek geresnės nuotaikos.
Visgi reziumuojant, negelbėjo nei jauko kaina, nei stilistika, nei priedai, nei kabliukų aštrumas. Lygiai tiek pat kuojų pagauti šį kartą buvo galima žvejojant su paprasčiausiu 2-3 uncijų svareliu, nenaudojant šėryklėlės. Kibimas buvo vangus, žuvies išlaukimas – Minijai neįprastai ilgas, kartais iki 5-6 minučių. Summa summarum, į Mingę šį kartą susiruošėme kiek per anksti. Kirba nuojauta, kad gėris ten šiemet turėtų prasidėti prieš Velykas. Su sąlyga, kad oras neis iš proto. Nes antradienio rytas, kuomet turėjome planą pratęsti savo žvejybą ant upės kranto, mus pasitiko dargana – nors vėjas ir buvo aprimęs, krito šlapdriba, merkė lietus, į depresiją varė cepelininis dangus, savo darbą vis dar darė nealkoholinis alus. Platformininkas ant kranto taip ir nebepasirodė, o mano bandymas pakaitalioti vietas pakrantėje vainikuotas dviem vargais negalais pagautomis kuojytėmis, kurių kibimo užmetus teko laukti po 10-15 minučių. Akivaizdu, kad buvau ne vietoje ir ne laiku – be manęs tą rytą Mingėje žvejoti bandė vienintelis vietinis sodybos šeimininkas. Matyt tik tam, kad man kompaniją palaikytų ir kam išsipasakoti turėtų. Ištraukus sietus paaiškėjo, kad kartu sudėjus pritraukėme kokius 3-4 kilogramus kuojų ir tą pimpalinį pūgžliuką. Sunku palyginti su 15 kilogramų sietu, kuris iš vandens vilktas istoriniais 2015-aisiais. Bet, kaip sakoma, mes dar dainuosim ir žvejosim. Juk ši priklausomybė – sunkiai išgydoma. Ir gydyti jos, su tam tikromis išimtimis, tikrai nereikia.
P. S. Kiek kalbėjom su vietiniais, į Minijos atšaką Upaitę šiemet dar niekas neplaukė. Kokia padėtis ten, žvalgai informuos kitą savaitę.
Laurynas Butkauskas ir Povilas Kalinkinas










