Kamerų šviesoje – neeilinė žvejyba Kauno mariose

Šiais metais apledėjusios Kauno marios buvo dosnios naktinių karšių laimikiais tiek, kad nutiko labai smagus dalykas – buvau pakviestas sudalyvauti žvejams mėgėjams skirtoje laidoje „Šiandien kimba“. Ta proga noriu nuoširdžiai padėkoti laidos vedėjui Sauliui už pakvietimą. Ačiū ir operatoriui Algirdui, su kurio laikas nuo laiko virtualūs keliai susikerta mūsų Breambandits klubo bendruomenėje. Man, kaip aistringam žvejui, tai smagus pripažinimas. Gaila, kad bičiulis Vytautas šiek tiek pabūgo kamerų, su juo jau keletą metų kartu tobuliname ir įgūdžius, ir poledinės žūklės įrangą. Sutarus dėl laidos filmavimo vis kirbėjo įkyrios mintys galvoje, kaip čia viskas payvks. Žinau, kad Kauno marios nemėgsta „specialistų“, kurie jaučiasi viską žiną asai. Tokie dažniausiai anksčiau ar vėliau yra apdovanojami „baronka“, kitaip sakant, visišku nuliu. Kad taip nenutiktų, šįkart ruošdamasis žūklei pasistengiu daugiau nei įprastai. Kruopščiau ruošiu jauką, persijoju, ko ne visada prisiruošiu daryti. Perrišu meškerėles, kad užkibę karšiai neimtų ir nepabėgtų.

Galop išaušta žūklės diena. Sutartu laiku visas mūsų trejetas susitinkame prie marių. Orelis kaip iš dainos: „sveikas atvykęs, kai oras toks nevykęs“. Pliaupia lietus, siaučia vėjas, negana to, ant ledo dar geras sluoksnis vandens. Bet čia tik laikini sunkumai, kol bus pastatyta palapinė. Šaunu, kad laidos kolektyvas atsivežė „dvigubą kubą“ – t. y. palapinę, kurioje komfortiškai tilpom visi. Kitas iššūkis – pati žūklė. Marios pasitinka tokia srove, kokios ilgus metus čia žvejodamas dar nesu regėjęs. Kita srovė – ant ledo telkšantis vanduo, kuris, sukdamasis velnio verpetais, bėga į eketes. Teko imti sunkesnius švinelius ir rasti tinkamą poziciją sargeliui, kad eketėje besisukantis vanduo nemaskatuotų jo kaip papuola. Kadangi šiemet kibimai itin atsargūs, viskas turi būti sustyguota kuo jautriau. Be to, kaip jau minėjau, žūklės sąlygos tąkart buvo šiek tiek sunkesnės nei įprasta. Pradžia buvo sunki, bet bendromis jėgomis pavyko žuveliokus išjudinti. Nauja ir labai smagi patirtis buvo stebėti žuvį rimto echoloto ekrane. Didelis Garmin ekranas transliavo dugno realybės šou gyvai. Buvo aiškiai matyti, kaip žuvis reaguoja į jaukinimą. Suprantama, buvo matyti ir tai, kaip karšiai priplaukia, bet nesiteikia kibti. Pamažu prisitaikėme prie esamų sąlygų, pradėjom jaukinti labiau prieš srovę ir galiausiai žuveliokai pajudėjo. Žuvų pagavome visomis sistemomis: ir meškere su švineliu, ir su sargeliu, ir su avižėle. Daugiausia pakliuvo ant plūdinių.

Baigdamas šį savo straipsnį noriu padėkoti Dariui, kuris mane užkrėtė poledine žūkle su plūdelėmis apginkluotomis meškerėlėmis. Specialios plūdelės labai gražiai rodo kibimą. Be to, mano nuomone, tai viena iš jautriausių sistemų apskritai. Tiesa, jaukas ir masalas šįkart įprastiniai, šiuo požiūriu nebuvo jokių siurprizų. Jaukas juodas, o ant kabliuko trūkliai, „uždaryti“ musės lerva. Į šėryklą dėjome šiek tiek karpinių – smulkintų musės lervų ir džokerio (t. y. smulkučių trūklių). Išbandėme ir naująjį gyvį – karetrą. Sunku pasakyti, kiek pastaroji buvo įdomi ir gardi karšiams.

Žūklė išėjo tikrai smagi ir neeilinė. Buvo ir jaudulio, kad liksime tušti, tačiau galiausiai viskas susiklostė puikiai ir mūsų bendrą laidą dabar galima išvysti eteryje (laidos nuorodą rasite po šiuo straipsniu).