Meluosiu aš ir meluosite jūs, jei pirmąsyk naujam ežere žvejodami nesitikite nerealių laimikių. Juk prieš atvažiuodamas dažniausiai prisiklausai istorijų, kad čia žuvys tiesiog lipa krantais, o tavo dėžutėje yra išimtinai tik stebuklingų masalų rinkinys, kuriam neatsispirs pačios didžiausios ežero žuvys. Tiesą pasakius, šios žūklės apskritai nebūtų buvę, jei ne žavinga it sustojusi akimirka Augusto žinutė. Vos spėju grįžti į gimtąją Lietuvėlę, kai mano telefoną pasiekia svarbiausias dienos klausimas – „Gal pirmadienį pažvejot? Augustas.“ Gal tai gal, bet kaip, visų pirma, į tuos GALėjimus sureaguos mūsų švenčiausiosios? Laimei, šįkart papučia šiltas pietų vėjas, tad vos grįžus namo iš vieno kelio, iškart galima pradėti ruoštis kitam (tiesa, ne tokiam tolimam).
Augustas pasiūlo „sublizgėti“ (t. y. pagaudyti blizgutėmis) viename Trakų apylinkių ežerų. Jam yra tekę ten pamojuoti porąkart spiningu iš valties. Apie jį geru žodžiu buvo užsiminęs ir didysis E (Ernestas). Žmonės kalba, kad ten pasitaiko padorių ešerių. Jei padorūs žmonės atvažiuos, padoriai gaudys, tai gal ir padorūs ešeriai kibs? Gal. Tad belieka nuGALėti visas šias abejones, nuvažiuoti prie vandens (t. y. prie ledo) ir patiems įsitikinti. Be to, abu su Augustu šventinę dieną nedegame noru bruktis kur nors toli į pasaulio kraštą. Itin nesmagu po didelių vilčių su dar didesniu nusivylimu sukti atgal 100+ kilometrų ir dėl nesėkmingos žūklės kaltinti viską aplinkui. Manding, geriau šoktelt kur nors netoli namų, kad ilgas kelias neslėgtų sunkiomis mintimis grįžtant.
Žvejybinė diena pasitinka mus visai simpatiškomis oro sąlygomis. Kad ir spaudžia šaltukas, tačiau vaiskiai šviečia saulutė ir po apykakle nelandžioja atšiaurus vėjas. Pravažiavę Trakus po valandėlės pasukame kaimo vieškeliu. Kelias kalvotas ir padengtas vientisu it stiklas ledo sluoksniu. Nors važiuojame su maniškiu miesto visureigiu, tačiau jausmelis šiaip sau. Nesinori burbėti kaip kokiam senukui, tačiau visų bendrojo gėrio ir saugumo vardan tokius kaimo keliukus būtų galima pabarstyti smėliu. Ne visi turi automobilius keturiais varomais ratais ir ne visi yra patyrę vairuotojai, todėl net ir menka klaidelė tokiomis sąlygomis gali kainuoti brangiai. Žodžiu…
Po lengvo paburbėjimo galiausiai pasiekiame galinį kelionės tašką. Nors kelias veda kone palei pat ežerą, tačiau aiškiai matyti, kad tai vienintelė vieta, iš kurios yra tiesioginis priėjimas prie vandens. Visur kitur sodybos ir sodybėlės, lieptai ir liepteliai… Turbūt tik laiko klausimas, kada užsivers ir šis paskutinis „langas“ – t. y. kada laisva likusi kranto linija taps privačia teritorija. Išties tai didžiulė problema – nors Lietuvos vandenys turėtų būti prieinami visiems, tačiau privačių teritorijų tinklas paverčia ežerus uždaromis zonomis, į kurias žvejys mėgėjas nebegali įkelti kojos. Kas dėl to kaltas, nesiimsiu spręsti, bet tai akivaizdi ir opi problema.
Na o kol kas du vienodais kostiumais vilkintys vyriokai skuba ledu pirmųjų orientacinių taškų link. Pati ežero struktūra įprastinė – visa batimetrinė dugno struktūra „bliūdo“ formos. Giliausia ežero vieta pačiam jo vidury siekia arti 30+ metrų. Mintis ieškoti žuvies ties priekrante, kur nuo kranto linijos vanduo gana greit gilėja ežero vidurio link. Mūsų pasirinktam gaudomam ruože gylis svyruoja nuo 3 iki 6 metrų. Šiandien gaudomi išimtinai tik blizgutėmis ir švytuoklėmis. Buvo minties pričiupti ir avižą, tačiau man asmeniškai su ja gaudyti smagu iki 3 metrų. Kad ir šaltis pakenčiamas, tačiau didesniame gylyje visai kitoks avižos vedimas (jos reikia sunkesnės) ir dažnai pinasi plonas valas. Su blizgute viskas šimtąkart paprasčiau. Be to, tokiu žūklės būdu gali patikrinti kur kas didesnį plotą, o šis faktorius pirmąsyk gaudant naujam vandens telkiny gali būti itin svarbus. Banaliai sakant, pirmiausia reikia rasti pačią žuvį, o tik tada galima galvoti, kaip ją lengviau privilioti.
Yra du žvejų tipai. Vieni koncentruojasi į pačią žvejybą ir paprastai pamiršta viską aplinkui, o kiti visą žūklės laiką yra labiau linkę skirti pasibendravimui. Mudu su Augustu veikiausiai priklausom pirmajam tipui. Išsigręžiame pirmąsias ekečių serijas, persimetame keliai žodžiais ir nejučiomis pradedame tolti vienas nuo kito – kiekvienas su savo mintimis ir hipotezėmis. Maniškis startas kiek netikėtas. Pirmoji be jokio išreikšto kibimo ant blizgutės pasikaria kuoja. Taip taip – kuoja, o ne raudė. Jei tai būtų vienetinis atvejis, per daug nesistebėtum, bet po geros valandėlės pirmosios keliu pasuka ir antroji. Vargu ar staiga baltoji žuvis galėjo virsti plėšria ir pradėti maitintis mailiumi. Veikiausiai paaiškinimas labai paprastas. Ant blizgutės trišakio yra vadinamoji akutė, kuri taikiajai žuviai gali asocijuotis su kokiu nors gyvuoju masalu. Kaip ten bebūtų, bet blizgute kuoją pagavau pirmą kartą gyvenime.
Atsiskyręs nuo Augusto savo žvejybinę taktiką grindžiau dviem prielaidomis – laikytis panašaus gylio horizonto (neiti nei į didelį gylį, nei į sėklius) ir apgręžti lieptus, kurių šiame ežere itin gausu. Maniškė patirtis byloja, kad „kepamų“ ešerių pasitaiko būtent palieptėse – ten ir dugnas švaresnis, dažnai netoliese šmirinėja mailius bei baltoji žuvis. Logiška, kad netoliese turėtų būti ir plėšrūnų. Pastarasis spėjimas pasiteisino, tačiau ne su kaupu. Į mano žvejybines provokacijas blizgute ir švytuokle atsiliepė tik degtukiniai ešeriukai ir pavieniai sprindinukai. Jei randi eketę, kur jų yra, atsakas greitas. Vis dėlto džiaugsmo tokias žuvis „plešiant“ nedaug, kad ir po kelias iš eketės…
Taip visa diena ir būtų prabėgusi, jei nei lydekų atakos. Būtina priminti, kad šiuo metu galioja lydekų žūklės draudimas, todėl sugavus būtina iškart šias žuvis paleisti. Į rimtesnius konfliktus su jomis labiau įsivėlė Augustas (perdien iš viso sulaukė keturių lydekų kibimų, iš kurių dvi sutiko išlįsti eketės ir nusifotografuoti). Savo ruožtu aš savo „cvakt per nagus“ sulaukiau kone pačioje žūklės pabaigoje, kaip sakoma, prasidėjus vakariniam kibimui. Su maža švytuokle nelabai gali ką padaryti tokiais atvejais. Jaučiau, kad žuvis visai solidi, tačiau agresyviau jos traukti nebuvo galima dėl nedidelių kabliukų. Pritraukiau prie eketės ir jaučiu, kad daugiau forsuoti nebegaliu. Dar vienas smūgis ir mano švytuoklės mažąjį trišakiuką lydeka pasiima sau kaip suvenyrą ateičiai. Labai nenusimenu, nors, žinoma, nuotrauka su didesne žuvimi tikrai būtų papuošusi mano žvejybinius metraščius. O toliau – tie patys degtukiniai ir niekam neįdomūs ešeriukai.
Pragręžta gal arti šimto ekečių rankiniu grąžtu. Tai bene didžiausias mano dienos pasiekimas, nes ledo storis kone pusė metro. Užsisėdėjusiam prie kompiuterio miesčioniui toks įšūkėlis tikrai į naudą. Galiausiai baigiamojoje žūklės stadijoje susibėgam su Augustu, jis papasakoja apie savo lydekas, aš apie savąją ir pamažu pradedame žvalgytis namo.
Pačiai pabaigai būtų galima pridėti, kad pats ežeras, regis, turi potencialo. Nežinia, ar artimiausiomis savaitėms į jį dar sugrįšime, tačiau išlieka nuojauta, kad čia galima pagauti ir rimtesnių laimikių. Be to, Augusto pakalbinti žvejai pasakojo, kad kai kurių ešeriai gaudomi ties didžiųjų duobių šlaitais 10–12 metrų gylyje. Prisipažinsiu, tokia statiška žvejyba ne man, tačiau neatmestina, kad didžiausieji ešeriai laikosi visai ne ten, kur mes šiandien ieškojome. Kas ten žino… Kaip visada, kiekvieną žvejybą turi lydėti virtinė nežinomųjų vien dėl to, kad pati žūklė neprarastų savo netikėtumo faktoriaus ir žavesio. Ką sugavome ir ką paleidome (viską!), sudėjome į nuotraukų galeriją.
Iki kitų kartų! Regis, dar atvirojo vandens reikės palaukti, todėl ir kitas mūsų susitikimas bus ant ledo!
