Dažnam žvejui turbūt nesvetima nuojauta, kurios racionaliai negali paaiškinti. Būna dienų, kai išvažiuodamas į žvejybą tiesiog jauti, kad šiandien „ne ta diena“. Tai išduoda patys įvairiausi ženklai – kažkas pamiršta namie, kažkas pamesta ar sulaužyta pačiu netinkamiausiu momentu ar staiga atsitikta kokio nors force majeure, dėl kurio turi skubiai rinktis daiktus ir lėkti atgalios namo. Tokiomis mintimis aš pradėjau praėjusį sekmadienį – visų pirma, pramiegotas žadintuvas (tiksliau, nenustatytas reikiamas laikas). Turėjau pakilti penktą ryto, tačiau akis pramerkiau pusę aštuntos… Už lango tirštas rūkas – ar bėra prasmės važiuoti (vis tiek visos vietos tokiu laiku jau bus užimtos)? Vargais negalais išsiverčiu iš lovos ir dvejonėmis perkrauta galva greitomis apsirengiu, nusibraukiu veidą šaltu vandeniu, užsipilu termosą arbatos ir sugriūvu į savo „volvuką“. Privalu judintis, nes paskui nežinia, kada kita artimiausia proga pasitaikys. Bet važiuoji ir vos ne kvėpuoji abejonėmis – ar verta, ar verta, ar verta? Juoba laiko žvejybai tik iki antros popiet, taigi geriausiu atveju turimos tik penkios valandos. Parptum sau ramiai ir mėgautumeisi saldžiausiomis rytinio miego valandomis, o dabar…
O dabar nieko gera nelinkintys ženklai tęsiasi… Beskubėdamas pamirštu kameroje laikytus ir į ledą sušaldytus trūklius… Namo iš uošvijos grįžta tik šeštadienio vakarą, todėl visi turimi masalai tik iš „konservų“ šaldytuve. Kokiais gyvaisiais masalais dabar kimšiu šėryklas? Tai jau antras ženklas, kad šios dienos žūklės planas gali sugriūti dar normaliai neprasidėjęs. Prasuku galvoje, kad iš viso turiu gerus 1,5 l pusgyvių muslervių, keturias dėžutes sliekų, gerą 100 ml pinkučių ir 100 gr. trūklių, kuriuos paprašiau iš parduotuvės prigriebti kaimyno Augusto (nes pats nespėjau grįžti vakar laiku). Jaukai – tradicinis „gogel mogel“ (kaip pasakytų Giedrius) iš namie turimų atsargų. Tiesa, šia proga pasidalinsiu sava jauko ruošimo patirtimi (gal kam pravers). Daugelis jauką pirmus kartus sudrėkina iš vakaro. Taip darau ir aš – pirmas rimtesnis sudrėkinimas vakare vien vandeniu ir kibiro palikimas nakčiai lauke, vėsesniame ore. Mano akcentas tas, kad paskutinįkart maišau ir drėkinu jauką jau atvažiavęs į žūklavietę gryna „aroma“ – nesidrovėdamas kartais supilu ir pusę buteliuko. Jaukas tokiu būdu išeina kur kas kvapnesnis nei aromatinį skystį atskiedžiant vandeniu ir lipnesnis / inertiškesnis. Mano galva, tokios konsistencijos jauko dinaminės savybės yra tinkamesnės, kai gaudoma didesniame gylyje. Be to, po paskutinio jauko pramaišymo privalu uždengti kibirą dangčiu, kad saldiklio aromatas išsilaikytų kuo ilgiau. Žinoma, pasakysite, kad tokią pačią jauko dinamiką galima išgauti ir reguliuoti gyvaisiais masalais (pavyzdžiui, trintomis muslervėmis), tačiau aš esu tos nuomonės, kad tinkamai išsunkintas ir lipnesnis jaukas tokiomis sąlygomis veikia geriau – drėgmės ir saldiklio pasiskirstymas jauke tokiu atveju yra vientisesnis, o inertinės jo savybės – geresnės.
O dabar atgal prie žvejybos. Kaip ir buvo galima tikėtis, vos akyse pasimato Darsūniškio horizontai, iš karto tampa aišku, kad laimės čia visokiems tinginiams ir pramigėliams ieškoti nereikėtų. Turiu pasakyti, kad tiek automobilių ties visiems gerai žinomu pylimu aš dar nebuvau matęs. Kaltas, matyt, ne tik žuvų aktyvumas, bet ir po savaitės čia vyksiančios tandemų varžybos, todėl visi, kas gali, lekia ir naudojasi galimybe pasitreniruoti prieš laukiančius kitos savaitės reikalus. Ką gi, o man, tinginiui, belieka ieškoti laisvo kampelio kur nors atokiau ir, žinoma, brūzgynuose. Su ta mintimi į bagažinę vakar buvau įsidėjęs pedaną, nes be jo rasti vietos žūklei šiuo metu beveik neįmanoma. Pavažiuoju kiek nuošaliau nuo Darsūniškio ir lendu į lengvai apžėlusią, bet su pedanu dar žvejojamą proskyną. Galvoje toks minčių kratinys, kad beliktų užkabinti meškerės valą, nutraukti jį arba sulaužyti meškerės viršūnėlė. Tada per Kauno marias nuskambėtų graži tirada nelabai gražių žodelyčių ir būtų galima ramiausiai važiuot namo. Taip beveik ir nutiko, tik visiškai paleisti vadeles buvo kažkaip gėda dėl netoliese žvejojusių kolegų.
Galiausiai susirenčiu visus savo pastolius, susitįsiu daiktus ir kiek prieš devynias pradedu paruošiamuosius darbus. Greita švinoskopija vietinės akvatorijos, kurioje ties 49 metrais randu pereigą iš minkštesnio dugno į „pustarkę“. Tada čiumpu greitomis didesnį šulinuką, stipriau patrombuoju jauką ir pridedu saują pinkų. Nieko kito daugiau neturiu (kasterio neturiu, šaldyti trūkliai palikti namie, o karpytomis musės lervomis, mano supratimu, labiau viliojama žuvis, o ne dedami jaukinamo taško „pamatai‘). Solidžios septynios šėryklos į tašką, o tada tiesiog trys muslervės ant kablio ir pirmyn. Buvau nusiteikęs po greitos žvejybinės preliudijos ramiai pakiurksoti ant platformos, gurkštelėti puodelį arbatos ir ramiau susidėlioti taktines mintis, bet tą akimirką viskas ėmė ir apsivertė aukštyn kojomis…
Kaip jums skamba tokia įvykių eiga. Pirmi keturi metimai – keturi įskaitiniai karšiai. Išlaukimas iki kibimo – maksimaliai trys minutės. Reikia tik įsivaizduoti, kokia žuvų masė yra po vandeniu. Lai nenuskamba tai pernelyg panegiriškai, bet nuo to momento įprastinė karšių žūklė, kurioje itin dažnai tenka pasukti galvą, kad prikalbintum vieną kitą plačiašonį, virto kone ešeriukų ir kuojyčių žvejyba. Užmeti meškerę ir tiesiog jauti, kad po minutės ar dviejų tiesiog vėl užsilenks meškerės viršūnėlė. Žuvies koncentracija tokia didelė, kad didesnės prasmės nebetenka dauguma taktinių niuansų. Jei liekame prie minties, kad žuvies kibimo intensyvumas tiesiogiai priklauso nuo konkurencinių sąlygų jaukinamam taške, tai šiandieninė patirtis galėtų būti akivaizdus tokios hipotezės įrodymas. Visi masalai, jaukai, sistemos kone pasislenka į antrą planą – žuvies tiek, kad ji tiesiog be atvangos čiumpa kabliuką, kad jos nepagriebtų kas kitas. Po žūklės su klubo didžiuoju E (Ernestu) aptardami pastarųjų dienų laimikius drauge priėjome prie išvados, kad tokia žvejyba jau praranda savo žavesį, iš jos nieko negali išmokti, viskas veikia, kad ir ką bedarytum. Kaip visgi greit priprantama prie gero – žuvį traukti, žinoma, smagu, tačiau jei jos pergudrauti nebereikia, žūklė virsta mechaniniu darbu be idėjos.
Žodžiu, iš viso per nepilnas penkias valandas sugautos 38 įskaitinės galvos. Jei būtų pavykę realizuoti visus kibimus, jų būtų buvę kiek virš ~45. Kažkoks kosmosas. Ar tai reiškia, kad po verslinės žūklės Kauno mariose žuvų populiacija taip šovė į viršų? Nesiryžtu spręsti, bet jei taip bus ir toliau, tai greitu metu šį vandens telkinį bus galima drąsiai vadinti Lietuvos karšių Eldorado. Tai rezultatyviausia šių metų mano žūklė – dar niekada tokiu tempu nesu pagavęs tokį skaičių karšių. Gal tai vieta ir laikas, gal tai atsitiktinis visų veiksnių išsidėstymas laiminga seka, tačiau po sunkaus rytinio įsibėgėjimo tokios sėkmės aš jokiame sapne nesapnavau. Dėl tokio masiško kibimo nieko racionalaus negaliu pasakyti apie pačią žūklės taktiką – per pirmąsias žūklės valandas sukarpiau visas keturias dėžutes sliekų, sunaudojau beveik visas turėtas pinkutes, daug karpiau ir tryniau musės lervų. Viskas tiko, niekas negadino reikalo. Ant kabliuko įdomiausios karšiams pasirodė trys raudonos musės lervos. Šiek tiek apslopus kibimui, suintensyvindavau jauko padavimą didesne šėrykla ir gausesnėmis gyvųjų masalų porcijos, ir sena plokštelė vėl pradėdavo suktis iš naujo. Pati tikriausia fantastika ir pats tikriausias kosmosas. Kas turėjo virsti vargo vakariene, tapo rezultatyviausia metų žūkle. Matyt, kažkas aukštai nusprendė man šmaikščiai šyptelėti pro ūsą.
Belieka palinkėti klubo bičiuliams kitą savaitę atlaikyti sportinių varžybų frontą ir užkopti ant kuo aukštesnės pjedestalo pakylos. Laikysim kumščius už jus visus. Tradiciškai – visi įrodymai iš žūklės nuotraukų galerijoje.
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kito karto!
