Nežinau, ką mintijat apie tai jūs, tačiau aš rinkdamasis potencialius žvejybinius taškus stengiuosi minimizuoti galimų jų variantų skaičių. Kitaip sakant, visas dėmesys pirmajam taškui, o tik po to visa kita. Argi gali, logiškai mąstant, būti kitaip – juk tai pirmasis (a priori – svarbiausias) pasirinkimas? Apie alternatyvas ir galimus susikaupusių problemų sprendimo būdus pradedi galvoti kažkur po dviejų tuščių valandų. Tai vadinamoji panikavimo pasiutpolkė, kai smegenyse ima kilti temperatūra dėl galvoje pradėjusių zvimbti prieštaringų minčių. Patirtis byloja, kad kardinalūs ir greiti sprendimai retąsyk atneša naudos (juk skubos darbą velnias neša), todėl, regis, bėgant metams turėtum būti kantresnis ir pakantesnis tokiomis akimirkomis. Vis dėlto strateginė ramybė ne visada yra didžiųjų darbų šauklė. Būtent apie tai šįkart ir pakalbėsime plačiau…
Nors šiandien ketvirtadienis, eilinė darbo diena, tačiau aš, apsiginklavęs visa savo žvejybine manta, pusę keturių ryto išlekiu nesigręžiodamas atgal marių link. Planas aplankyti seną, mielą ir jaukią vietelę, kuri pernai panašiu metu nepašykštėjo solidžių plačiašonių. Pasiruošimas – standartinis, jauko receptūros – taip pat, todėl tikrai nėra reikalo kvaršinti jūsų galvų senomis naujienomis. Kitaip sakant, iškart prie reikalo.
Po viso pasiruošimo ir startinio pajaukinimo kabliuką su masalu pirmą kartą švysteliu kiek po pusės penkių. Orelis ne iš maloniųjų, bet, šilčiau apsirėdžius, kentėti dar galima. Tiesa, šiandien banditus prie vandens atstovauja net dvejetas mūsų. Aš savo tiesas įrodinėju Kauno mariose, o Ričardas – Nemuno vidurupyje, kažkur ties Jurbarku. Ta proga abu susiskambinam ir skubam pasidalinti pirmomis naujienomis ir įspūdžiais. Kol kas pagrindo euforijai ne daug, tačiau tai tik pati žūklės pradžia. Kaip jau buvo tūkstantį ir vieną kartą, pirmasis į šauksmą tyruose atsiliepia visų nekibų palydovas – misteris pūgžlys. Po jo kiek tylos, o tada apie savo prigimtinę teisę į masalus pareiškia delninukas karšiukas. Ką gi, pradžia įprastinė, tad belieka laukti didžiųjų dėdžių, kurie pravaikytų tą vaikų darželį.
Pirmasis dėdė pasirodė mudviem su Ričardu bepliurpiant. Pakertu ir iškart jaučiu, kad sąlygas diktuoja žuvis, o ne aš. Pavadėlis vos 0,1, tad apie jokį forsavimą negali būti nė kalbos. Svarbiąją naujieną pranešu Ričardui ir iš visų jėgų stengiuosi neapsikvailinti prieš didžiąją klubo galvą. Žuvis kyla sunkiai, pamažu, tačiau procesas kontroliuojamas. Galop pasemiu 2kg+ plačiašonį. Jei taip tęsis ir toliau, pagalvoju, tuoj su Ričardu nebus apie ką kalbėti. Jis dar pabando gelbėti savo vardą ir savivertę niekingais pasiteisinimais, kad žvejojama damba tuščia, o Nemuno vanduo labai sukilęs, neša žoles, bet kam tai rūpi?! Jei nemoki gaudyti, tai…
Ši tuščiavidurė šlovė truko nepilną valandą. Po jos vėl skambutis Ričardui ir ta pati monotoniška kalba, tarsi nieko nebūtų nutikę. „Nepasikūrė? Nepasikūrė…“ (prakošiu pro dantis). Bet kodėl gi? Karšis būrinė žuvis, sugautas egzempliorius tikrai ne iš mažųjų, tad netoliese tikrai dar turėtų būti jo gentainių. Vis dėlto visas mano pastangas niekais verčia iš niekur staiga į mano žvejybinį tašką nutiesta aukštos įtampos elektros laidų linija. Užmeti, papurto, jei pasiseka – pakerti, jei ne – trūklių iškamšas keiti pilnaviduriais jų variantais (niekas kita žuvims įdomu). Atsiranda nuojauta, kad perdozuota su gyvųjų masalų porcijomis…
Kai tų iškamšų susidėjo didelė krūva, kilo išganingoji mintis. Gal pasijaukinti antrą tašką prie pat žolių linijos? Ką aš galiu prarasti? Elektros laidus? Juokaujat? Tebūnie – penkios geros šėryklos su kukurūzų ir kasterio mišiniu. Tegul pastovi ir nusistovi. Patikrinsim po gero pusvalandžio, nors didelių vilčių nededu. O tuo tarpu dar šiek tiek beprasmybės tolimajame taške ir vis tuštesnė savijauta. Galimi pasiteisinimai (šįsyk jau mano)? Žuvis atsitraukusi, žuvis nesimaitina, perlūžęs oras (lietus-vėjas- lietus-pragiedruliai)? Kvailiausia tai, kad tokiomis akimirkomis, viena vertus, aiškiai supranti, kad negali taip tiesiog sėdėti rankas sudėjęs ir laukti nežinia ko, kita, – regis jau viskas išbandyta, ką čia naujo beprigalvosi.
Laimei, atsitiktinumas ar dėsningumas (mano dar iki galo neperprastas) lėmė tai, kad po antro švystelėjimo į naująjį artimąjį tašką (27 m) sulaukiu nevaikiškos atakos. Pakertu – puskaršis (bet jau ne iš vaikų darželio). Kartojam – vėl tas pats! Trečias metimas – BAM, įskaitinis! Taškas kuriasi! Lyg perkūnas iš giedro dangaus! Nei dorai įjaukintas taškas, nei gyvųjų masalų paduota, bet kibimai greiti ir išraiškingi, aiškiai indikuojantys, kad žuvis tikrai sąmoningai pasirinko maitintis šioje lokacijoje. Lyg viso to būtų maža – keletas žvėriškų kibimų (iš serijos – atiduok meškerę!), kurių suvaldyti aš nesugebu, neatlaiko pavadžiai. Galbūt dabar žuvis tiesiog suaktyvėjo, tad, kol baigsis žuvies atitrūkimo virš taško padariniai, lekiu patikrinti tolimosios distancijos – juk ten kalnai gėrybių, žuvis tikrai turėtų sureaguoti…
Dar kartą grįžtu į artimąją distanciją po dvidešimties minučių (ne daugiau), nes tolėliau ta pati elektra, ta pati tuštybė. O tuo tarpu po kojomis veiksmo kur kas daugiau. Paradoksalu, iš inercijos paduodamas gausias gyvųjų masalų porcijas sulaukiu atsako – pildosi įskaitinių žuvų gretos, tarp kurių atkakliai nepasiduoda ir puskaršiai. Pamąstykime, jei tariamai tolimąjį tašką aš peršėriau, tai kodėl ta pati bėda neištinka artimoj distancijoj? Atstumas tarp taškų 14 metrų. Atrodytų, ne tiek ir daug, bet šiuo atveju lemiama. Akivaizdu, kad žuvis aktyviai maitinasi „po parande“ ties priekrantės žolių linija. Regis, Tomas Pikeringas yra pasakęs, kad rinktis reikia tuos taškus, kur žuvis potencialiai maitinasi, kur yra mitybinė jų bazė. Išties, žuvis skirtingais dienos ciklais migruoja didesniu ar mažesniu diapazonu, tačiau maitinasi turbūt tik tam tikrose lokacijose. Pamatę žuvį kur nors tolėliau paprastai skubame jai iš paskos, tačiau ar iš tikro racionalu tai daryti (galbūt ji tiesiog „ganosi“, o užkimbantys egzemplioriai – tik pavieniai)? Gal optimaliau užbėgti įvykiams už akių ir pastoti žuviai kelią, kai ji juda potencialių maitinimosi vietų link?
Kaip visada, nesiryšiu spręsti ir mokyti kitų. Tik baigdamas pridėsiu, kad pusdienį baigiau su septyniomis įskaitinėmis galvomis ir antrajame („atsarginiame“) taške sugautu trigubai didesniu žuvies kiekiu nei pirmajame. Gyveni ir mokaisi. Mokaisi ir gyveni. Mokaisi ir žvejoji…
Likit ant mūsų klubo kabliuko ir kitų kartų!
