Taip jau nutiko, jog šis mėnuo nepašykštėjo daugiau laisvų popiečių, kurios, savaime suprantama, buvo praleistos su meškere prie vandens. Apžvelgsiu penkias, viena vertus, labai skirtingas, tačiau kita – ir gana panašias žūkles. Skirtumai atrodytų esminiai – nuo žūklavietės pasirinkimo iki mažyčių taktinių niuansų (naudoto kabliuko dydžio ir formos), tačiau nemaža ir panašumo – sugautų žuvų kalibras, kiekis, žūklės greitis, motorika ir t. t. Bet apie viską nuo pradžių.
Teko pagastroliuoti po įvairias Kauno marių vietas. Aplankytas Palemonas, HES‘o krantinė, Vaišvydava, keli mažesni kaimeliai, užgriebtas ir gabalėlis Nemuno. Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos norėčiau pabrėžti kalbėdamas apie visas šia žūkles, yra jų scenarijaus, eigos panašumas. Pirmoji valanda pilna darbo be jokio atsako iš vandens gelmių, o po to padaryto įdirbio vaisių rinkimas taškeliui užsikūrus. Pavasarį Kauno marias buvo okupavęs maži, nupiepę karšiukai, o pašilus orams ir įsibėgėjus vasarai (deja, tik kalendorinei) sugaunamų plačiašonių standartas ūgtelėjo iki 400–600gr. Dėl to, žinoma, džiugu, tik gamta galėtų būti maloningesnė, nes labai jau žvarbus pavasaris ir vasaros pradžia. Bet, kita vertas, blogas oras tik silpniems. Žvejyba prieš vėją ir košiant didžiulėms bangoms yra šių metų klasika. Net nežinau, ar geru oru kimba geriau, nes paprasčiausiai tokiomis sąlygomis šiemet dar nežvejojau… O tuo tarpu plačiašoniams visa tai nė motais – kimba kaip išprotėję. Jei atrandi tinkamą dugną, tai padavus skanią porciją gyvųjų masalų, jie tikrai neatsisakys.
Palyginti su pavasariu, šiuo metu yra didesnė tikimybė sugauti BONUSĄ – rimtesnį egzempliorių. Manosiose žūklėse tokių pasitaikė ne vienas – svėrusių nuo pusantro kilogramo iki trijų su puse. Išties smagu, kai didžiulį būrį standartinių sportininkų papildo drūtesni varžovai kitame valo gale. Tiesa, kovinis gylis šiam vasaros laikotarpiui svyruoja tarp 4–6 m. Rytinis kibimas dažniausiai būna geresnis už dieninį, tačiau galima puikiai „užsikurti“ ir dienos valandomis. Įdomu tai, jog būtent „big‘ai“ įprastai sukibdavo jau gerokai įsidienojus. Galiu pastebėti, kad artimesnės distancijos daugeliu atvejų buvo kur kas rezultatyvesnės. Kalbant konkrečiau, rinkausi taškus keletas metrų už pirmosios parandės arba už priekrantės žolių juostos – vandens paviršiuje sužėlusių lūgnių.
Tad pagrindiniai taktiniai štrichai tokie – artima distancija ir didelis kiekis gyvųjų masalų į jaukinamą taškelį. Skaniausias Kauno marių užkandis yra trūkliai, patiekiami su karpytų musės lervų tyre. Pradžia – gana solidus startinis jaukinimas, po to pirma sunki valanda be atokvėpio, lydimo galiausiai taške pasirodančios žuvies. Kaip jau minėjau, visas šias pastangas anksčiau ar vėliau vainikuoja vienas kitas didesnis dėdulė. 😉
Tai tokios buvo penkios mano žvejybos Kauno mariose šį birželį. Nesumeluosiu pasakęs, kad važiuoju žvejoti jau praktiškai žinodamas laukiantį scenarijų.
Ar kartosiu?! Žinoma!! 😀💪
Visoje šioje žvejybinėse kelionėse mane lydėjo aŽūklė su savo gyvais masalais ir žūklės fanai su VDE jaukais. Be šių dviejų svarbių komponentų, ko gero, žuvų skiaurės nebūtų tokios pilnos 😀
