Na ką, miela žvejų bendruomene, aš ir vėl išsiruošiau ant Kauno marių ledo. Jau tikrai nebesuskaičiuosiu, kelintas tai kartas šiemet. Gal jau kiek ir pabodusi tema (ir man pačiam), tačiau kartais imi ir nepajunti, kaip greitomis susimeti žvejybinę mantą į bagažinę ir vėl lėki daugybę kartų pramintais takais. Tiesa, ši žūklė šiek tiek išskirtinė, nes norėjau išbandyti savo jėgas spaudžiant solidžiam -19C šaltukui. Esminis klausimas, ar tikrai tokiu oru nebekimba? Teko girdėti, kad pastaruoju metu bendras kibimas apslopęs. Tai vienur, tai kitur pasigirsta kalbų ir skundų šiuo klausimu. Kas belieka? Tik važiuoti ir pačiam patikrinti.
Eilinis antradienis. Dukra į mokyklą, o aš namo susidėti į bagažinę visų savo žvejybinių žaisliukų. Didelių eksperimentų nedarysim pasirinkdami žvejybos vietą. Kelionės tikslas – senas geras Palemonas. Abejonės dėl kibimo tik dar labiau sustiprėja, kai įsukęs į visiems gerai žinomą aikštelę pamatau tik tris automobilius. Per visą marių plotą, kiek akys užmato, tie patys vargani trys žvejybiniai trobesiai. Gal ne prastas kibimas, o atšiaurus oras šiandien žvejus nuo ledo nubaidė (bet juk nuo jo ir slepiamasi palapinėse).
Bet kuriuo atveju – kelio atgal nebėra, o ir meteorologinės sąlygos, tiesą pasakius, nėra jau tokios baisios. Nors šaltukas griebia už nosies, tačiau visai smagiai savo spinduliais dalinasi saulutė. Prisikroviau jų pilnas kišenes, kad visą dieną netrūktų geros nuotaikos.
Pasiekęs savo žvejybinį tašką, kaip visada, darbus pradedu nuo ekečių gręžimo ir savo namuko ant ledo statybos. Kad būtų šilta ir jauku, palapinės viduje pasikloju parketą. Tada eilė žvejybiniams reikalams – musės lervų karpymui ir jauko ruošimui. Ilgai netrukus pirmosios šėryklos su skandintomis ir stambiai karpytomis muslervėmis pasiekia dugną. Čiumpu į rankas savo darbininkes meškerėles, ant kabliuko trys trūkliai, du „dzykeliai“ ir šios dienos karšių medžioklė prasideda. Iš techninių detalių dviračio neišradinėju – pagrindinis valas 0,14 mm, kabliukas 12 nr. A1, pavadėlis 0,10–0,12 mm, o sistemėlė pati paprasčiausia – plūdelė, švinukas ir 5 cm nuo jo rišamas pavadėlis.
Pirmojo kibimo ilgai laukti nereikėjo. Likau tikrai nustebintas tokio greito atsako. Kibimas po kibimo. Tik žuvies kalibras ne pats didžiausias, nes dienos valandomis stambioji žuvis paprastai kaitinasi saulutėje (kaip ir aš). Ji turėtų pasirodyti vėliau sutemus. Taip ir buvo. Pirmoji aktyvumo banga nuščiuvo apie 18:00. Po to visiška tyla ir ramybė iki pat 21:00. Buvo jau kilusi sukti namo, bet viskas po išlauktų tuščių valandų pasitaisė. Padidėjo ir bendras žuvies dydis, ir kibimų dažnis. Mažoji žuvis, kaip visada, iškart keliavo atgal į savo stichiją. Pasidžiaugsiu, ši mano žūklė buvo vainikuota ir naujo asmeninio rekordo. Kažkada pasiekta 1,86 kg riba pakeista nauju 2,18 kg įrašu. Adrenalino ir įspūdžių traukiant tokią žuvį – daugybė. Šia proga keletui karšelių nusprendžiau aprodyti vietines Kauno marių žuvies rūkyklas.
Tad toks buvo šis mano (ne)išskirtinis kartas! Spaudžiantis šaltukas, po kojomis trūkinėjantis ledas ir trofėjinis karšis. Pati smagiausia emocijų paletė, kuri būtų tik tolimas aidas, jei pratūnotum visą tą laiką namie prie televizoriaus. Tad išnaudokime žiemos mums dovanojamą poledinės žūklės laiką ir susitikime ant ledo!
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
