Pirmasis gegužės savaitgalis. Lydekos jau veikiausiai išneršė ir turėtų pradėti aktyviai maitintis. Planas paprastas – šeštadienį su sūnumi prigaudome karosiukų, o sekmadienį karosiukai mums prigaudo margašonių. Ar gali būti paprasčiau?
Šeštadienį anksti ryte visai šeimynai dar miegant suruošiu savo Lukui lengvutę meškerę, kad iškart po pusryčių negaišdami laiko galėtume imtis pirmosios plano dalies. Laiko atsargų šiandien ne pyragai – popiet laukia kiti planai ir darbai. Tiesa, tai buvo ta pati diena, kai gimtinėn grįžęs Evaldas pasiūlė susitikti kelioms valandoms prie Ventos. Žodžiu, lakstymo pirmai dienai per akis.
Geras pusvalandis prie vietinio prūdelio ir apie 20 kovinių karosiukų jau kibirėlyje ir laukia rytdienos iššūkių. Sekmadienis – mamos diena, tad, suprantama, anksti į žvejybą išsiruošti nebuvo galima. Be to, mano jaunuolis mėgsta iš peties pamiegoti, tad, prisidengęs žvejybos reikalais, spėju suvažinėti mamai gėlių ir saldainių. Visgi šiandien reikia kiek labiau pasistengti, kad mūsų brangiausioji nesibartų, kad jos vyrai šventinį pusdienį išmaus į žūklę.
Prie vandens atsidūrėme jau truputį įsidienojus – 10:00. Po greito pasiruošimo valtis jau ant vandens ir gabena mudviejų duetą puikiai pažįstamos įlankos link. Ten po neršto atgauti jėgų paprastai susirenka lydekos. Pirmas sustojimas, sūnui užmetu lydekinę plūdinę meškerę, o pats imu į rankas spiningą. Mano masalas šįkart – rudenį puikiai dirbusi guma. Ir jau trečiu ar ketvirtu metimu palei žoles sulaukiu vangaus kibimo, kurį pasiseka realizuoti. Fotosesijai priparkuoju apie kilogramą sveriančią margašonę. Ta pačia proga permetu sūnaus lydekinę, kadangi jis pats dar neturi pakankamai įgūdžių tam padaryti.
Tokia idilė trunka vos keletą minučių. Vos grįžtu prie spiningo, kai išgirstu sušunkant sūnų, kad nebemato plūdės. Paskubomis traukiu iš kišenės telefoną, kad spėčiau įamžinti Luko lydekaitę, sugautą ant gyvos žuvelės. Liepiu neskubėti ir suskaičiuoti iki dešimties. Pakirtus meškerė visai smagiai perlinksta ir jaunuoliui tenka iš peties padirbėti, kol plėšrūnė galiausiai pasiekia valties bortą. Paaiškėja, kad tai rekordinis laimikis, sugautas per dar visai trumpą Luko karjerą. Lydeka sveria visus 1,6 kg. Jokių minčių apie žuvies paleidimą, mat, jaunasis žvejys prisako šio didžiulio trofėjaus galvą išdžiovinti ir palikti ateities kartoms. Patys suprantate, kad tėvo valia ir norai nėra absoliutūs, tad po aiškių instrukcijų ieškau valtyje vietos nelaimėlei lydekai priglausti.
Dar labiau įsidienojus išlindo saulė, dar labiau gadindama spiningavimo reikalus. Tuo tarpu karosiukai savo darbą dirbo uoliau, todėl veiksmo ilgai laukti nereikėjo. 5–7 minutės naujoje vietoje ir vėl sulaukiame lydekinės užklausos dėl teisių į karosiuką. Kirtimas po trumpos pauzės ir vėl išlinkusi meškerė signalizuoja, kad kitam valo gale dar viena aštriadantė. Jau ekspertu spėjęs tapti Lukas oficialiai praneša, kad pastaroji mažesnė už pirmąją, mat, daug lengviau traukti. Tokių patyčių neapsikentusi lydeka prie valties pradėjo jaunuoliui dėstyti savo argumentus. Kai kam teko permąstyti savo žodžius, imtis atitinkamų veiksmų, kad ir šis laimikis atsidurtų prie valties šono. Visas gyvenimo klaidas dar argumentuočiau įrodė svarstyklės – antrosios lydekos svoris 1,85 kg. Kadangi tai naujas Luko pasaulio rekordas, nauja džiovinta žuvies galva turi papuošti kambario sieną namuose.
Sulaukus vidudienio ir nebejuokingos saulės kaitros, spiningavimas nebetenka prasmės. Žvejybos gyva žuvele rezultatai ne ką geresni, per likusias pusantros valandos sulaukėme vos vieno kibimo, kurio, deja, realizuoti nepavyko. Tad po eilinio jaunojo žvejo kolegos paraginimo pasuku valtį namų link. Reziumė – tėvo ir sūnaus duetas gėdos Lietuvai šįkart tikrai nepadarė. Sūnus didžiuojasi savimi, tėvas – sūnumi, ko daugiau reikia? Turbūt tik dažnesnio pabuvimo su savo atžalomis gamtoje. Tiesa? 😉
Iki kitų kartų!
P.S. Kitas straipsnis turėtų būti apie savaitę truksiantį plaukimą valtimi Nemunėlio upe (pažadu padaryti daug nuotraukų!).
zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!







