Be jokios abejonės jau pats metas diagnozuoti man lengvą (o gal jau ir pusiau sunkią) išprotėjimo ir priklausomybės formą. Kuris blaiviai mąstantis žmogus važiuotų ir žvejotų vienoje vietoje kone visą vasarą? Kokie gali būti pasiteisinimai? Ogi jokie! Tai pati tikriausia meškos paslauga, daroma pačiam sau. Tinginio žvejyba, į kurią atvažiavęs viską darai iš inercijos be menkiausios intencijos kažką permąstyti ir keisti. Kam išradinėti dviratį? (dvylika priežasčių to nedaryti pateikti nuotraukose). Ar gali būti geriau? Atvažiuoji vidudienį, pameškerioji iki pavakarių, siete dvylika galvų ir namo su plačia šypsena. O kas jeigu (apeliuodant į jaunojo Ričardo kančias ir jų sąlygotą egzistencinį klausimą „jeigu?“) būčiau anksti ryte čionai atlėkęs? Kodėl taip nepadariau? Ogi kalta ta pati diagnozė. Vos iš vakaro buvo grįžta iš Rygos (su šeima praleidome ten tris dienas), todėl nebuvo visiškai jokių laiko atsargų deramai pasiruošti. Be to, ir tokiomis komfortiškomis sąlygomis per dienos sesiją surinkti tiek galvų yra visai patenkinama. Žinau, kad tai yra stovėjimas vietoje ir snaudulys ant butaforinių laurų. Kitąkart prižadu pasitaisyti ir judėti kur nors kitur. Juoba priešaky gera savaitė Juodkrantėje (tiesa, be rimtesnės amunicijos). Tad šįkart prašau nepykti, kad vėl ten pat ir vėl tą patį…
Evaldas Švageris







