Taip vieną savo knygų apie Antrąjį pasaulinį karą yra pavadinęs populiarus istorikas, sovietmečiu politinio prieglobsčio Vakaruose paprašęs Viktoras Suvorovas. Tam tikrą frontą – vėją ir lietų – vakarykštėje žūklėje teko atlaikyti ir mudviem su Mažvydu. Tiesa, šio straipsnio pavadinime atsiradusi parafrazė „Diena M“ būtent ir apeliuoja į Mažvydo idėją („Dieną Mažvydo“) susigrumti visomis prasmėmis su gamtos stichijomis ir, be kita ko, sumedžioti vieną kitą karšį. Aš gi, paklusnus ir doras pilietis būdamas, (su banditais patartina nesiginčyti iš principo) nuolankiai sutikau su tuo, kas buvo liepta. Tad po darbų lavinos – dar vienas ekspromtas. Iš vakaro pasižadu Mažvydui, jei spėsiu pasidaryti darbus iki sekmadienio vakaro, pirmadienį apie vidudienį atsidurti prie vandens. Taip ir buvo…
Pirmadienio rytas. Nuvežu savo mažąją princesę į darželį, paskubomis susimetu žvejybinį savo turtą į švedišką miesto visureigį ir tuščiomis kišenėmis (tiesiogine ta žodžio prasme) skuodžiu iš sostinės. Bet dieną M juk viskuo pasirūpinta. Svarbiausia tik rasti kelią iki reikiamo marių ruožo ir atsidurti laiku bei sveikam ir drūtam. Prisipažinsiu, man tai nauja vieta (apie savo žūkles šiame ruože Mažvydas gal kažkada susuks vaizdo juostą), todėl laukimo nuotaikos kiek didesnės nei įprastai. Nors, atrodo, pasirinkta marių atkarpa ne taip ir toli nuo artimiausios gyvenvietės, tačiau jau miško keliukų baisumas neišpasakytas… Jei tokiais tempais tenykščių kelių transformacijos vyks ir toliau, vandenį pasiekti bus galima nebent tanku. Laimei, kol kas mano švediškajam bendražygiui šie keliai buvo įveikiami, tad, kiek vėluodamas nei buvo žadėta, galiausiai pamatau horizonte tyvuliuojantį vandenį.
Kad bent kažkiek prisivyčiau pagreitį įgaunantį Mažvydą ir suvienodinčiau konkurencines sąlygas (mat, sėdam petys petin), su savimi atsivežu lietų. Orelis, tiesą pasakius, nieko bendro neturintis su vasara – laipsnių vos kiek virš dešimt, gūsingas ir stiprus vėjas bei smelkiantis lietus. Pati tikriausia ir geriausia alternatyva pasigauti kartu su karšiais kokią rimtesnę slogą ar net dar daugiau. Bet kol kas greiti ir bičiuliški pasisveikinimai, bendra mantos tįsimo talka, greitas jauko paruošimas (maišiau VDE Super crack ir +) ir baisinis entuziazmas. Mažvydas mesteli vieną kitą repliką jam labiau sužadinti, iš serijos – „Tikėkis ir lauk! Bus, tikrai bus ir gerų!“. Ir yra, bet ne man. Mano atsivežtas lietus kol kas trukdo tik man pačiam, o ne šių vietų šeimininkui. Distancija netolima ir itin patogi, todėl startinis greitis labiau nei didelis. Kadangi Mažvydo pasijaukinta ir pradėta žvejoti kiek anksčiau, tai gausi startinio mano jauko porcija teoriškai turėtų išvirsti papildomu žuvies dėmesiu man. Juoba abiejų mūsų pasirinktos distancijos kone tos pačios. Tad geros dešimt šėryklų pradžiai su sočiu vasarišku jauku ir porcijomis gyvųjų masalų. Dar greitesnis pirmas meškerės užmetimas su kabliuku ir laukiam beprasidedančios fiestos.
Taip pralaukiau gal kokią valandą. Per ją – vienas išraiškingesnis kibimas, kurio kaltininkas netruko atsipurtyti taške (ta proga dar geras pusvalandis ramybės). Mažvydas tuo tarpu išlaiko didesnį ar mažesnį tempą. Prašoka ir pagarbos verti egzemplioriai (o aš, priminsiu, vis dar šių reikalų žiūrovas, o ne aktyvus dalyvis). Su kiekviena M pagauta žuvimi (atkreipkite dėmesį, kad vardu jau nebesikreipiu), pradinio entuziazmo likučiai senka. Ką daryti? Nusprendžiu, kad mano konkurencinės sąlygos dėl vėlyvesnio starto man kiša didžiausią koją, tad iš situacijos reikia suktis maunant kuo greičiau į didžiuosius marių tolius. Švysteliu tuo reikalu antra meškere skanavimo šviną ir greitai suprantu, kad priekrantės parandę į tolį pakeičia gana storo sluoksnio dumblas. Nieko vertesnio dėmesio nerandu, todėl vengdamas itin tolimos distancijos (tokiomis sąlygomis pataikyti į tolimą tašką yra svajuko dramblionės) pasirenku ~40m taškelį. Solidi porcija gyvųjų masalų iškart keliauja su naujomis viltimis į naująjį horizontą. Tiesa, palieku jį apsiprasti su naujomis realijomis geroms dvidešimčiai minučių, per kurias dar kiek pamerdėju artimoje distancijoje.
Jei manote, kad ši strateginė gudrybė išvirto į kiek nors apčiuopiamesnę naudą, turiu jus nuvilti. Po penktos ar šeštos šėryklos vėl pradeda smelkti nuojauta, kai tarsi šachmatuose supranti, kad bet kuris tolimesnis ėjimas tik blogina, o ne gerina bendrąją tavo situaciją. Prasideda standartinė panikavimo pasiutpolkė – netinkama jauko receptūra, abiem atvejais nepataikyta su taškais, perjaukinta, per stori pavadžiai, pakilusi žuvis (o kodėl ji M atveju tada nepakilusi?), per dideli kabliai etc. Kad būtų dar linksmiau, visą šią minčių raizgalynę organiškai papildo pirmasis lietaus lašas už pralytos apykaklės…
Nebegaliu pasakyti, kada tiksliai viskas apsivertė aukštyn kojomis. Sėdėjau sau rūpintojėlio poza ir tiesiog mechaniškai permetinėjau meškerę vienodais laiko intervalais. Tiesa, įžiebti viltį dar buvau pamėginęs pakartotiniu tolimosios distancijos patikrinimu, bet ta pati suskilusi gelda jau visur ir visada lydėjo mane. Bet staiga… Po 72 ar 73 užmestos šėryklos sulaukiu kibimėlio. Krantan priprašau puskaršiuką ir jau šiek plačiau pravieptais dantimis užmeti dar sykį. Istorija pasikartoja. Hmm… Tada dievai už peties kužteli į man ausį „užkabink windows‘ą“. Su dievais nesiginčysi – uždedu „langelį“, pakamšau jį sausesniu jauku ir žiupsniu gyvųjų. Bam! Pakertu ir jaučiu, kad aname gale pirmasis mano šios dienos „bigas“. Mažvydas (vėl grįžtame prie pilno jo vardo) palydi visą sceną lauktinu „Sakiau!“. Dar vienas švyst ir dar vienas Bam! Svorio centras, dėl aukštos Mažvydo kultūros ar pagarbos man, kaip svečiui, atsiduria mano pusėj. Nors ir nedidelėmis bangomis, tačiau žuvis dažniau svečiuojasi mano taške (artimajame). Kitaip sakant, akivaizdu, kad plokštelė pradėjo suktis į kitą pusę…
Iki pat finalinės žūklės sirenos naujoji veiksmo kryptis nebesikeitė. Aš tai dažniau, tai rečiau sulaukdavau svečių savam taške, o Mažvydui teko verstis kur kas sunkiau. Jei ieškotume loginio šito pasikeitimo paaiškinimo, dėmesį reikėtų kreipti tikrai ne į jauką (o masalai buvo tie patys). Visa mano sugauta žuvis – iš esmės vien „windows‘ais“, kuriais, savaime suprantama, daug jauko nenumesi. Be to, Mažvydas sugrąžinti gyvybę į savąjį tašką bandė „dašėrimu“ – papildoma jauko porcija, tačiau akivaizdesnės naudos tai atnešė. Jau važiuodamas namo, bandžiau perprasti naujosios „temos“ loginį pagrindą. Galima būtų tik spėti, kad didžiausio aktyvumo valandomis žuvis nuolat juda, migruoja ir išlaikyti ją ilgesniam laikui savame taške veikiausiai yra neįmanoma. Jei žuvies masė yra pakankamai didelė, santykinai mažas jauko kiekis taške jos išlaikyti negali (tik pristabdyti). Todėl sėkmės raktas tegali būti elementarus atsidūrimas žuviai „skersai kelio“. Ar tai tiesa, nesiryžtu spręsti, tačiau kažkokio kito šios dienos „plokštelės pasikeitimo“ paaiškinimo kol kas nerandu. Iš viso to logiškai išplaukia ir kita prielaida – žuvies pasitraukimas iš taško veikiausiai yra nuolatinio jos migravimo, o ne galimų taktinių mūsų klaidų pasekmė. Dėl to galbūt netiksliai įvertiname savo taktinius sprendimus, manydami, kad papildoma sauja musės lervų tapo taško „užmušimo“ priežastimi. Jei žuvies aktyvumas vienomis ar kitomis dienos valandomis tiesiog sumažėja, paprastas meškerės permetimas – kaip papildomas triukšmo šaltinis – gali neigiamai paveikti bendriausias realijas. Kas ten žino, kaip yra iš tikrųjų, tačiau kiekvienos situacijos visumos vaizdas, neatmeskim, gali padėti išvengti nebūtų dalykų „įsikalbėjimo“. Dar nežinau, ką apie visas šias mintis pasakys mano klubo bičiuliai (palaukim jų straipsnių ir sužinosim).
Tad neatitrūkite nuo mūsų klubo kabliuko ir laukite visų šių žvejybinių paieškų atomazgos!
