Darsūniškio etiudai

Sekmadienis,  rugsėjo 21 diena. Kadangi vietiniame ežere jau pabodo gainioti karšius (maža to, rudenėjant jų kibimas ten labai suprastėja), nusprendžiau patikrinti Kauno marias ties Darsūniškiu. Ta proga pakalbinau bičiulius ir bendraklubius, gal kas norėtų prisijungti ir palaikyti man kompaniją. Į mano pasiūlymą atsiliepė klubo kolega Egidijus. Žinia, savaitgalį Darsūniškyje rasti vietų labai sunku, todėl praktiškai be miego iš namų pajudėjau pirmą nakties, o ant kranto buvau šiek tiek po 02:00. Vaizdelis atvažiavus – virš 10 mašinų! Laimei, laisvą vietą dar pavyko surasti! Kadangi iki saulės patekėjimo buvo likusios geros 4–5 valandos, sumąsčiau kiek paturistauti. Praėjau pro miškelį, pasirinkau malkelių ir užsikūriau lauželį, kad žvejybinis Darsūniškio etiudas prasidėtų nuo jaukaus pasisėdėjimo prie ugnies. Po kelių valandų atvyko Egidijus. Ramybės ir sustojusio laiko atmosferą akimirksniu pakeitė smagios šnekos susitikus ir žvejybinės įrangos ruošimas.

Žvejybinę savo sesiją pradėjome 06:40. Dėl susidariusio tiršto rūko nusprendėme startuoti be pradinio šėrimo, mat, nesimatė kito kranto, todėl atrodė bergždžia mėtyti jauką bet kur. Po pirmų 40 minučių – nė kibimo. Rūko pabaigos nematyti, tad imuosi rimto startinio jaukinimo. Iškart po jo – pirmojo nedidelio karšelio kibimas. Tačiau juo viskas ir baigėsi. Tuo tarpu artimesniu atstumu gaudęs Egidijus užsikūrė nejuokingai – kaip metimas, taip kibimas! Pavydo genamas pasirinkau ir aš artimesnį tašką (30 m), tačiau, deja, išjudinti jo taip pat nepavyko. Per valandą sukrapštau tik po 1–2 nedidelius karšelius.

Turbūt sunkiau pasakyti, ko nebuvo išbandyta – masalų kombinacijos, keičiamas pavadėlio ilgis ir storis, kabliukų dydis… Apėmė nuojauta, kad ši žūklė nebus rezultatyvi. Kaip ten bebūtų, laikas praleistas smagiai ir turiningai. Nors oras ryte nedžiugino, bet popiet reikalai pasitaisė ir buvo galima mėgautis žvejyba. Gaila, kaip jau buvo minėta, kad nepavyko susikalbėti su žuvimis (bet juk tokia ta žvejo dalia,  ne visos žvejybos būna ir turi būti sėkmingos).

O kaip sekėsi Egidijui? Geriau už jį patį niekas nepapasakos. Taigi trumpas jo komentaras:

„Ant kuoliukų atsimatuoju apie 42 metrus. Toks atstumas paliktas nuo paskutinės žvejybos Darsūniškyje. Sėdu ant platformos ir bandau skanuotis dugną, nors dažniausiai viskas būna atvirkščiai. Didžiausias iššūkis buvo labai tirštas rūkas. Prašvitus vis tiek kito kranto nesimato ir nepanašu, kad užslinkusi migla greitai dingtų. Iš kokio trečio karto ties 42-40 metrų randu kažkokį nelygumą. Toks pasirinkimas ne man, todėl tęsiu paieškas ir ketvirtu bandymu randu vadinamą „tarką“. Atsitraukiu nuo jos apie 2 metrus ir užkabinu valą už klipso. Savo ruožtu antras klipsas labai komfortišku atstumu – 30 metrų. Priminsiu, kad Augustas tuo tarpu liko ties 42 metrais. Pirmas 40-50 min., kaip ir Augustas, startinio jaukinimo net nedariau (kantriai laukėme, kol rūkas išsisklaidys ir bus galima tiksliau pataikyti į tašką). Vis dėlto nebuvo jokio vėjo, todėl rūkas nesiruošė greitai iškeliauti. Trūkus kantrybei, iš peties užjaukinau tašką (jei tai galima vadinti tašku, kai mėtai iš esmės bet kur). Na ir ką, taškas tiesiog užsikūrė! Kiekvienu metimu kibimas, kurio kaltininkai – nedideli delniniai karšiukai – greitomis traukė krantan. Dydžiai gal ir nedideli, bet pats veiksmas tikrai džiugino. Gan keista, tačiau rūkui prasisklaidžius visą kibimą tiesiog kaip ranka nuėmė, nors, suprantama, tikėjomės atvirkščio rezultato. Šį kartą geriausiai ant kablio veikė 3–4 musės lervos. Kai nustojo kibti, išbandytos ir skandintos musės lervos, ir trūkliai, keisti kabliukų dydžiai ir modeliai (A1 12 ir 14 nr. vienu metu sunkiai pakirsdavo žuvį), bet apčiuopiamo rezultato nebuvo. Nors važiuodamas į šią žūklę didelių lūkesčių neturėjau, vis dėlto laikas prie vandens neprailgo. Pasimėgauta gražiu rudeniniu oru, pasišnekučiuota su klubo bičiuliu ir sugauta šiek tiek žuvų. Manau, viskas čia gerai J

Iki kitų kartų!