Kiekvieną sezoną bent porai kartų grįžtu į savo vaikystės vieteles Kauno mariose. Šis kartas būtent toks. Popietė. Lyjant lengvam lietučiui randu savo vietelę. Greitas susiruošimas, susistatymas ir pirmi metimai. Veiksmo pilnos kelnės jau nuo pat pirmojo metimo. Kuojos, plakiai, ešeriai ir neblogas šių žuvų dydis bei agresija leidžia džiaugtis žvejybos pradžia.
I taškelį mėsytės, mėsytės ir dar kartą mėsytės – tuomet smulkmę tiesiog akademiškai „išjungia“ tašką okupuojantys karšiukai. Gliaudydamas vieną paskui kitą (200-500 gr.) nedidelius karšiukus, nusprendžiu padidinti masalą. Į tokį mano reveransą su laiku atsiliepia geras karšys. Po nuožmios kovos ir keleto „brofkėje“ praleistų minučių, jis sugeba atsikabinti praktiškai po pat mano kojomis. Na, bent jau pamačiau, kokia čia žuvis. 😀🤷
Ilgai netrukus pasibeldžia ir dar viena „blėka“. Šitas jau nesidrovi papozuoti prieš objektyvą, perduoti visiems linkėjimus ir nuplaukti atgalios į marių tolius. Tuomet trečiasis bigas nusprendė pakartoti pirmojo viražus ir vėl atsikabinti po kojomis. 😤 3/1 prastai… 🙄 Dėl šios priežasties visus kitus didžiuosius karšius – spuoguotus pikčiurnas – teko pasitikti nulipus nuo platformos ir pabridus kiek giliau. Toliau viskas sekėsi kaip iš natų.
Vakarėja, oras pasaka, vėjo praktiškai nėra, na o kibimas kaip iš patrankos. Taškas verda. Tarp didelių karšių mažieji kimba kaip iš patrankos. Įdomi žvejyba, kai tarp tokios įvairovės žuvų prašoka vienas kitas nerštinis karšys. Kas dar įdomiau, sulaukęs gero kibimo ir iš peties pakirtęs – nuleidau kažką tokio taške su visu pavadėliu… Tuo metu buvau tikras, jog tai buvo „blėka“… Bet po gerų 40 minučių, po eilinio smulkmės kibimo, ištraukiu ešerį, kurio nasruose ne tik dabartinis mano pavadėlis, bet ir senasis, kurį man „nukalė blėka“ 😀🤷. Ačiū ešeriui už grąžintą kabliuką bei pamoką, jog nebūtinai pavadžius plėšo tik didžiausia žuvis 😉
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
