Pasitikėdamas lietuvių tautos išmintimi, kad „anksti kėlęsis – nesigailėsi“, nusprendžiau itin ankstyvą rytmetį aplankyti Kauno marių aukštupį. Paskutinįkart čia būta jau labai seniai… Su Augustu prie marių buvome susibėgę 1×1 lygos reikalais tarptautinę darbo dieną (gegužės 1-ąją). Galite patys suskaičiuoti, kiek per tą laiką nutekėjo vandens. Kitaip sakant, knietulys lėkti prie didžiausios Lietuvos užtvankos jau buvo tapęs lėtiniu.
Šiuo metu žuvis gana aktyvi, todėl, tikėsimės, žvejybiniam siete anksčiau ar vėliau atsidurs ne vienas ir ne du plačiašoniai. Suprantama, kai bręsta tokie reikalai, ilgai parpti ant patalų negalima. Žadintuvas suskamba 02:30 ir po valandėlės aš jau kely žūklavietės link. Žvejybiniai laiko ištekliai šiandien riboti, mat popiet laukia kasdieniai darbai. Belieka tikėtis, kad marių žuvys padės produktyviai įprasminti visas suplanuotas rytines valandas.
Pakeliui už akies kliūva nuo +6 iki 0 laipsnių šokinėjanti termometro padala. Kad ūpo ir minčių netrūktų, prie vandens mane pasitinka tirštas ir gaivus rudens rūkas. Be to, prie bendros dienos nuotaikos paįvairinimo prisidėjo ir naujiena, kad vežimėlį mantai transportuoti tikrai pasiėmiau, bet ne jo ratą… Tik pagalvokim, kas gali būti geriau už ankstyvą rytinę mankštą – tempi pro tirštą rūką savo mantą mėnuliui šviečiant, o galvoje zvimbia lengvos it pūkas mintys.
Susitempęs žaislus pastebiu, kad vandens lygis mariose nejuokingai nukritęs – nuo standartinės vietos viską tenka pasinešti iki vandens kokius 4–5 metrus. Greitai ant kuoliukų atsimatuoju 50 metrų atstumą, pora metimų dugnui patikrinti ir klipsas ties 45 metrais. Dugną pasirenku truputį lygesnį ir minkštesnį – prieš kriauklyną. Jaukas, kaip visada, VDE – šį kartą paruoštas iš vakaro (nuotraukoje galėsite pamatyti visus naudotus komponentus).
Startiniam jaukinimui – 7–8 šėryklos su tarkuotomis musės lervomis, kurios it kulkos praskrodžia tamsią tolumą ir nežinią. Prasideda laukimas. Per pirmas tamsos valandas pavyksta iškrapštyti porą įskaitinių karšiukų, bet ramybės neduoda mintis, kad kažkas ne taip. Pabandykim užsirišti plonesnį pavadėlį. Pakeičiu 0,117 mm į 0,104 mm ir veiksmas prasideda. Žuvys tampa sukalbamesnės ir viena po kitos pradeda keliauti į krantą. Šį kartą iš skanėstų turėjau tik musės ir uodo trūklio lervų. Pirmąsias dvi valandas po saulės patekėjimo žuvis buvo aktyvi, tačiau vėliau jautėsi, kad ją reiktų kažkuo nustebinti ir suaktyvinti iš naujo. Šį kartą sausi priedai nepadėjo, o, laikrodžiui išmušus 11-ktą valandą, teko baigti žvejybą ir skubėti namolio į kasdienius darbus.
Žvejyba tikrai buvo smagi – trūko tik vyšnios ant torto – tikro „bonusinio“ karšio, nes šiandien jų kalibras svyravo nuo 500 g iki 1 kg. Kad ir nedideli, bet tikrai pikti ir sportiški karšiukai.
