Vos tik įsuki prieš kelis šimtmečius važiuotu keliuku, širdį užgula vaikystės sentimentai. Tokia ta kaimo vaikų, kadaise palikusių savo namus ir išdundėjusių didmiesčių link, dalia. Tėviškėlėj visada esi kiek tikresnis ir grynesnis, nes čia nuo savęs pasislėpti tiesiog neįmanoma. Čia minti takai sudilgintomis kojomis ankstyvą rytą, čia laukta karšio paguldomos ir išnešamos plūdės, čia drebėta širdies ir rankų, atitrūkus puskilograminiam lynui priekrantės žolėse. Atvažiuoji, išlipi iš automobilio ir geri mintimis ryto tylą, kuri žodis žodin primena visas tavąsias metų godas.
Važiuodamas šįkart nė minties krašteliu nesitikėjau nustebinti pasaulį įspūdingu laimikiu. Tai ne Nemunas ir ne Kauno marios, kuriose prikalbinti padoresnį karšioką dažnai netrunka nė valandos. Turbūt ne vienas man paantrins, kad vidutinio dydžio Lietuvos užtvankose daugų daugiausiai, jei pasiseks, gali tikėtis aktyvesnio kuojų, plakokių ir delninių karšiokų kibimo. Jei nori ko nors daugiau, pagyvenk bent savaitėlę prie vandens, o ne išlįsk vieną gražų rudens rytą kaip Pilypas iš kanapių. Kad ir kokios būtų visų savimi įtikėjusių žvejų svajos, realybė tokiais atvejais itin reguliariai sulipa purvinais batais į akis. Tad, kad nebūtų nelaimingų ir viskuo nusivylusių, geriau iškart nusiteikti šiauriu dvelkiančiai tikrovei ir negadinti nervų sau ir kitiems.
Kita vertus, po Valiulių reikalų, mūsų galva Ričardas pilna gerkle pirma pasitaikiusia proga visiems kartoja, kad laikas atitrūkti nuo Nemuno ir Kaunomario bambagyslės ir pratintis prie visai kitokio sukirpimo vandens telkinių. Šventa tiesa, didžiųjų vandenų išlepintas pradedi žvejoti kone automatu, kurio kaimo žuveliokai gali ir nesuprasti. Taip taip, kuo subtilesnė bus taktinė prieiga prie naujo-seno vandens telkinio, tuo žavesnė bus pati žūklė. Juoba, pastarąsias kelias savaites mudu su Simonu įnirtingai bandome patikrinti keletą naujų prielaidų, kuriomis, jei faktai mums bus palankūs, būtų galima kvestionuoti amžiną įsikalbėjimą apie perjaukinamą tašką – peršeriamą žuvį.
Tad mintyse sukdamas galimus dieninės žuvų migracijos kelius ir vietas, pradedu darbuotis skanavimo švineliu. Visoje pasiekiamoje akvatorijoje gylio, duok Dieve, kiek virš dviejų metrų, tad tenka „kabintis“ už paties dugno struktūros anomalijų. Nusprendžiu šiandienai pasirinkti du taškus – vienas už gerų 40 metrų (ruoželis ties kriauklynu), o kitas priekrantėje ant artimojo senosios vagos šlaito. Iš pradžių skubiosios siuntos su keletu kibirų kasterio, o paskui kiek kuklesnės vaišės priekrantės gyventojams. Kadangi gylis labai jau kuklus, jauką ruošiu kiek sausesnį ir aktyvesnį. Žvejybiniame radare – smulkmė, tad jos dėmesiui atkreipti ir potencialiam perjaukinimui išvengti aktyvus ir apyskurdis jaukas turėtų būti geriausia alternatyva. Ant stalo pusryčiams trūkliai ir musės lervos. Turiu dar keletą sliekų dėžučių, bet vidinė nuojauta kužda, kad su jais šiandien nelabai bus ką veikti (tiesa, kukurūzus pamiršau, bet rudeniop jų gal ir mažiau bereikia).
Pradedu ryto darbus nuo artimosios distancijos. Pirmas metimas ir pirmas pusiau elektriko kibimas. Kertu ir pirmu metimu ištraukiu žuvį – delne kone paskęstantį karšioką. Negi viešnagė tėviškėje akimirksniu virs žvejybiniu prakeiksmu? Nieko panašaus, švysteliu trūklių ir musės lervos sumuštinuką ir istorija pasikartoja. Akimirksniu pagauna nuojauta, kad šiandien gyvenimas bus panašus į Valiulų epopėją – žuvis bus smulki ir aktyvi, o visas žūklės menas tiesiog mokėti gražiu tempu ją gaudyti. Apie visą šią žūklės preliudiją supasakoju Simonui, kuris trečiąkart paeiliui bando išstudijuoti tą patį Kauno marių ruožą.
Reikalams įsibėgėjus, išsikeliu šiandienos tikslą sugauti 50 žuveliokų. Nors startavau po septintos ir turiu laiko iki dvyliktos, jaučiu, kad šis iššūkėlis turėtų būti įveikiamas. Dvi meškerės ir du taškai, tad sprendimo alternatyvų tikrai bus. Prasuku masalų karasulėlę, paįvairinu gyvųjų masalų siuntas, tačiau žūklės pobūdis iš esmės nesikeičia – jei kabini plūdresnį masalą ir lengviau suspaudi jauką, tada ant kablio kuojytė, – jei viskas koncentruojama greičiau ir arčiau dugno – karšiukėlis. Reikalams artimajame taške kiek prislopus, lekiu į tolimąjį tašką. Deja, bet ten tik kuojytės ir vienas kitas karšių vaikas. Kitaip sakant, realijos tolimajame taške net kiek prastesnės. Žuviai įsidienojus atsitraukti tolėliau nuo kranto būtų racionalu, jei ten lauktų didesnis gylis. Dabar gi – visa tolimoji akvatorija – plati ir lygi pieva, tad, visai suprantama, kad žuvis ir dienos metu mieliau renkasi palei krantą vingiuojančią senąją upės vagą. Taip ir buvo. Vos grįžau atgalios, iškart atsiliepė kiek pailsėję puskaršiukai. Tai verstų manyti, kad logika gaudyti toli–arti yra pagrįsta tik tuomet, jei esama pakankamai ryškių dugno reljefo skirtumų. Jei vis dėlto visas telkinys yra beveik viena didelė pieva, rinktis tolimąjį tašką nėra didesnio pagrindo vien dėl papildomų laiko sąnaudų, kurių reikia ilgesniam valo surinkimui ir meškerės užmetimui.
Baigiu sentimentalų pasisėdėjimą tėviškėje su prižadėtu 50 galvų kraičiu. Nors tokie laimikiai nė iš tolo neprimena medžioklės Kauno mariose rezultatų, tačiau bendrajam supračiui tokia mokyklėlė tikrai naudinga. Be to, kas norėtų palavinti savo sportinės žūklės dugninės meškere įgūdžius, Sablauskių užtvanka (tvenkinys) yra tikrai neblogas pasirinkimas. Rimčiau pastudijavus, tikiu, galima prikalbinti ir solidesnių dėdulių žvynuočių, o jei ruošiamasi Valiuliams – Sablauskiai tikrai duos peno minčių, kaip reikėtų greitu tempu gaudyti smulkmę (ta proga dėl visko pikto pridedu taškelį, kur šiandien žvejojau (orientyras – Sablauskių užtvankos paplūdimys ties senuoju tiltu) – https://maps.app.goo.gl/tu4z3Je7mdEmzJk77). Pabandykite ir patys nuspręskite, o šiam kartui tiek!
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
