Paskutinė kalendorinės vasaros diena. Po visokių Birštonų ir Valiulių, po B lygų ir Juodkrančių tarsi sūnus paklydėlis grįžtu į seniai nelankytas Kauno marias. Priežasčių tam ne viena ir ne dvi. Pirmiausia, Birštono karšiai veikiausiai jau baigė šiųmetį savo pasirodymą, antra – kitą šeštadienį mariose vyks mūsų klubo organizuojamos sportinės dugninės meškerės varžybos, todėl įkišti nosį pusdieniui prie didžiausios Lietuvos užtvankos tikrai neprošal. Įsitikinsiu ir pats dabartinėmis realijomis, ir papasakosiu kitiems. Juoba dar geras mėnuo ar pusantro ir marios taps bene vieninteliu išsigelbėjimu tiems, kas, atšalus orams, nenorės suslėpti savo žvejybinių ginklų kažkur garaže ar rūsy.
Kaip visada, prieš važiuodamas žūklėn, patariamojo žodžio kreipiuosi į didįjį E. Iš pradžių mintys sukosi apie Rumšiškes, tačiau po Ernesto pasamprotavimų ir patarimų nusprendžiu pabandyti laimę ties Darsūniškiu. Kalnų, matyt, nenuversiu, tačiau bent jau nuraminsiu vidinį kirminą, kuris po Valiulių reikalų buvo tapęs itin įkyrus ir sunkiai numaldomas. Jei nekibs ponaičiai karšiai, bus galima bent pasitreniruoti su smulkme. Marios šiuo požiūriu itin geras telkinys, kadangi jose gausu pačios įvairiausios žuvies. Privalu daryti išvadas po paskutinių pamokų ir nevengti tikslingai pagaudyti smulkmės ir kasdienėse savo žūklėse. Juk pasitaiko, kai nedideli žuveliokai tampa vieninteliu išsigelbėjimu nuo visiškos nekibos.
Tad, keturios ryto, pilna bagažinė mantos ir dar sutemose už nugaros paliekamas Vilniaus horizontas. Nors termometras ankstyvo ryto valandomis suskaičiuoja visus 17 laipsnių šilumos, tačiau tirštas rūkas ir tekėti neskubanti saulė jau byloja, kad rudenėlis ne už kalnų. Prie vandens atsiduriu kiek po šeštos. Nors dar gana tamsoka, tačiau sekmą dieną nemiegančių tikrai ne vienas ir ne du – visas Darsūniškio ruožas okupuotas automobilių. Vienas vertus, tai galbūt geras ženklas, kad žuvis aktyvi, kita – rasti laisvą vietą tampa tikru iššūkiu. Įlendu į erdvesnę proskyną tarp žolių ir pradedu strateguoti žūklės planą. Aplink – spiečiai uodų, kurie mikliai „įcvakina“ į kaktą ar sprandą, jei tik akimirkai nustoji judėjęs. Kone bėgte susinešu daiktus ir skubu ruoštis. Vandens paviršiuj matyti pasirodanti viena kita žuvis. Kiek nustembu pamatęs, kad visai palei žolių liniją mankštinasi lynai. Žinoma, anokia naujiena, kad mariose yra lynų, tačiau matyti juos kone po kojomis tenka pirmą kartą. Ką gi, nuo to tik įdomiau.
Švysteliu skanavimo šviną į tolį ir pradedu ieškoti kokių nors įdomesnių dugno anomalijų. Gylis solidus – 8-9 metrai. Apčiuopiamesniu atstumu (~40m +) dugnas kiek minkštesnis ir švelnesnis, o arčiau – itin aštri „tarka“. Galiausiai pasirenku du taškus – 40 ir 25 metrų atstumu. Artimasis kiek dešiniau. Pasak britų žvejų, nėra gerai, jei iš tolimosios distancijos traukiama šėrykla kerta artimojo taško zoną, mat taip nereikalingai trikdoma pastarojo ramybė (papildomai baidoma žuvis). Žinoma, svarbiausia, kad tik būtų apskritai ką baidyti, bet papildomos atsargumo priemonės tikrai nepakenks.
Pusryčius žuviai šįkart ruošiu be kasterio ir kukurūzų. Vieno nebuvo žūklės reikmenų parduotuvėj, o kitus tiesiog pamiršau. O visa kita kaip įprasta – musės lervos, pinkutės, trūkliai ir sliekai. Startui šiek tiek karpytų musės lervų ir trūklių. Visgi nevalia pasiduoti Birštono inercijai ir be saiko krauti gyvuosius masalus į šėryklą. Toks neapdairumas gali kainuoti mariose labai brangiai – tiesiog sėdėsi ir krapštysi nosį valandą ar dvi. Pirmasis metimas su kabliuku kiek po septintos, o tada geros dvidešimt minučių tylos. Tiesa, dienos darbus pradedu nuo tolimosios distancijos. Gal didieji dėdulės būtent ten?
Ne, didžiųjų dėdulių ten nėra. Apie tai byloja pirmi atsargūs prisilietimai prie masalų. Iš kibimo pobūdžio aiškiai matyti, kad turiu reikalą su nedideliais karšiukais. Dar geros dešimt minučių ir netrunku tuo įsitikinti. Be to, ir tų pačių puskaršių ne vežimai. Vos vienas iš jų atitrūksta virš taško ir akimirksniu įsivyrauja ramybė. Pabandau nusiųsti atsiprašymo dovaną – rimtesnį kuokštelį trūklių šėrykloje, tačiau ji dar gerą pusvalandį nieko neįtikina. Ką gi, pradedam istoriją iš naujo artimajame taške. O ten eksperimento dėlei startuodamas suverčiau kone dėžutę karpytų sliekų (visgi prie kranto malėsi lynai). Vos tik švysteliu į artimąją distanciją – iškart kibimas. Kertu, o anam gale visai padori kuoja. Atsitiktinumas? Tuoj įsitikinsime. Dar vienas švyst ir dar vienas greitas smūgis plaktuku per viršūnę! Vėl kuoja! Krūva sliekų ir kuojos? Man tai tikrai nerezonuoja šie dalykai, kažkokia kakofonija. Trečias metimas ir vėl greitas kibimas. Negi vėl? Ne, šįkart puskaršis. Ką gi, jei sliekai, tai sliekai. Pakarpau dar šiek tiek jų ir laukiu tęsinio. O po puskaršio savo eilės sulaukė ešeriokas ir pūgžlys. Kraipau antakį ir pats nesuprantu, ką aš čia darau. Prasuku ant kablio masalų karuselę – iš pradžių žuvims įdomiausios buvo 2-3 musės lervos, o po to gardžiausias pasirodė esantis sumuštinukas – musės lerva + 3-4 trūkliai. Taip blaškydamasis – tiek tarp distancijų, tiek tarp masalų – ir pragyvenau visą žvejybinę sesiją.
Jei reikėtų reziumuoti mano sugrįžimą į marias, pakaktų keleto raktinių žodžių (tiksliau jų porų) – trūkliai ir musės lervos, kuojos ir puskaršiai, zvimbiantys uodai ir lietus. Vadinamoji norma veikiausia surinkta (nesvėriau), tačiau visa žuvis sugaudyta mąstant ratais kvadratais, be jokios aiškesnės logikos – kas geriausiai aktyvino žuvį, o kas ne, šiandien man liko paslaptis. Maloniausia ir netikėčiausia staigmena – kuojos, kurių visai nesitikėjau. Jei tokios būtų kibusios Valiuliuose… Žodžiu, sūnaus bastūno sugrįžimas prie marių paženklintas naujomis ir neaiškiomis mintimis. Teks grįžti ir aiškintis, kas čia nutiko. Ar aš taip pasikeičiau, ar marios…
Iki kitų kartų!
