Gal kas pajuodkrantinėti? Į šio žodžio semantinį (reikšminį) lauką galima sutalpinti tokio prigimimo vyriškius kaip aš, kurie su šluotkočiu nuvaryti prie jūros kiekvieną laisvą minutę žvalgosi Kuršių marių link ir kibirais semia savo žmonų nervų atsargas. Atostogos su šeima yra sakralinis žodžių junginys, kurio nevalia suteršti visokiomis žvejybinėmis patologijomis ar priklausomybėmis. Visgi savaitė ar dvi su šeima Kuršių nerijoje gali virsti tam tikru kompromisu. Kai po nosimi tyvuliuoja didžiausias Lietuvoje gėlo vandens telkinys, lygiai taip pat sėkmingai dega ir vyrijos nervai, todėl bendrojo visų gėrio vardan geriau mašinos bagažinėje rasti vietos bent vienai meškerėlei. Juoba daugiau ten nieko ir nereikia. Reta tenykščių vietinių žvejų, kurie kvaršintų savo galvą jaukais, šėryklėlėmis, plonais besipainiojančiais ir trūkstančiais valais. Kur kas svarbiau pagauti momentą, kai žuvis yra atėjusi pasiekiamu nuo kranto atstumu ir yra palankios meteorologinės sąlygos žūklei – tinkama vėjo kryptis ir srovė. Be to, vieno iš Juodkrantės mohikanų teigimu, jaukinti Kuršių marių vandenis nėra prasmės, nes visą tavo įdirbį lengvai ir greitai nuplauna srovė. Aš, žinoma, būčiau linkęs nesutikti, tačiau reikia pripažinti ir tai, kad savaitėmis ir mėnesiais vietinių praleidžiamas laikas prie vandens taip pat turi savo racijos ir pagrindo. Juk, kaip bebūtų, visa tai grindžiama ilgamete patirtimi. Gamtinių sąlygų skaitymas ir tikslus interpretavimas yra nenuginčijamas Kuršių nerijoje gyvenančių žvejų pranašumas, kurio tikrai neatsversi kilogramu ar dviem net ir aukščiausios kokybės jauko ar itin subtiliu masalo pateikimu. Kai vandens plotai tokie dideli, rasti žuvį yra kur kas sudėtingiau ir kebliau. Tad eilinįsyk grįžtame prie senos kaip žemė tiesos – svarbiausi sėkmingos žūklės veiksniai, visų pirma, yra vieta ir laikas, o tik po to visa kita.
Jei reikėtų trumpai reziumuoti šiųmetes mano atostogas su šeima Juodkrantėje su pavieniais žvejybiniais išlėkimais (nors mano žmona, žinoma, juos įvardytų visai kitaip), tai turiu iškart prisipažinti, kad šįkart nepersistengiau siekdamas didžiųjų laimikių ir trofėjų. Patingėta ir keltis anksti rytais, ir tinkamai bei tikslingai jaukinti žuvį, imtis drastiškesnių sprendimų ilgesnės nekibos atveju. Visgi atostogos – tad švysteli meškerę ir žvalgaisi po dausas ir marių tolius. O būta metų, kai su bičiuliu Ričardu darbuodavomės čia pasiraitoję rankoves – virdavome žirnius, iš vakaro pajaukindavome ramesnius užutekius, na ir pagaudavome visai gražių laimikių – karšiokų, karosų, vieną kitą karpioką (apie kuojytes ir ešeriukus, žinoma, nereikia nė sakyti). Sykį seniai seniai pavyko pagauti net ungurį. Žodžiu, rimčiau pasiruošus ir prisiruošus, ten tikrai yra kas veikti, tik va – atvažiavus tuos 300+ km su šeima – visuotinės ramybės dėlei persistengti nereikėtų. Tiesiog po atostogų turi būti visi sveiki ir laimingi. Ar būtumėte linkę nesutikti?
Iš viso gal buvo keturi ar penki pasisėdėjimai prie vandens po vidutiniškai 3–4 valandas. Daugiausia būta vidurdieniais krantinėje prie stadiono, vadinamajame žvejų kaimelyje. Priežastis labai paprasta – ranka (tiksliau koja) lengvai pasiekiamas atstumas nuo gyvenamosios vietos ir patogi žūklavietė. Tiesa, kas ruoštumėtės ten pat bandyti savo žvejybinę laimę, nepamirškite prigriebti graibšto. Krantinė gana aukšta, todėl žuvies nei iškelsi, nei pasilenkęs paimsi. Galima ropštis tokiais atvejais ant priekrantės akmenų, bet tada galima labai sėkmingai paslysti ir… O jei dar vandens lygis smarkiai koptelėjęs aukštyn, pastarosios alternatyvos nelieka išvis. Masalai? Sliekai ir kuo daugiau. Apie jaukus, kaip minėjau, čia niekas nelinkęs galvoti. Atėjai, kuokštas sliekų ant kablio ir švyst į kitą marių pusę. Kokie žvejojami atstumai ar atskaitos taškai? Vėlgi tokių klausimų čia niekas pernelyg sau neuždavinėja. Vieni laikosi principo „kuo toliau, tuo geriau“, kiti – ryto valandomis orientuojasi kone visai į priekrantę. Jei pasitelktume sportinės žūklės logiką, dėmesį galbūt reikėtų atkreipti į nedidelį pagilėjimą šiame ruože kažkur už 35 metrų nuo kranto. Vagos pasiekti neįmanoma, o visur kitur baisiniai sėkliai, todėl bent jau teoriškai žuvies paieškos zondus reikėtų orientuoti į tą vienintelį perkritimą (taip dariau ir aš). Vieno vietinio pasakojimu, ši nedidelė dugno anomalija yra krantinės statybinių darbų pasekmė. Visos statyboms reikalingos medžiagos buvo plukdomos baržomis, kurių priplaukimo prie kranto kelias ir yra nesunkiai apčiuopiamas skanavimo svareliu. Pats pagilėjimas nėra didelis, geriausiu atveju iki 2,5 metro (konkretus gylis priklauso nuo vandens lygio, kuris kaitaliojasi gana intensyviai). Jei tokie gyliai jūsų neįtikina ir vargstate nuo alergijos sėkliams, galima persidislokuoti ant vieno iš dviejų molų. Ten jau kur kas giliau (ir vaga arčiau), tačiau žvejodami šiose žūklavietėse tiesiogine ta žodžio prasme turite saugotis laivų, ypač dienos metu. Gali imti ir nutikti, kad į jūsų žvejybinį tašką atplauks prisišvartuoti poilsiautojus į Nidą ar į Dreverną plukdantis laivas. Argumentų prieš tokį faktorių nelabai yra, todėl tik spėk laiku susirinkti savo žvejybinį turtą ir plačiai šypsotis bei mojuoti atplaukusiems poilsiautojams. Aš dažnai mojuoti rankomis ir sveikinti poilsiautojus savo žūklės metu nelabai mėgstu, todėl ir renkuosi minėtąją seklesnę krantinę prie stadiono. Juoba geresnėmis valandomis ten taip pat gali tikėtis neblogų laimikių.
O apie tuos laimikius kalbant, vėlgi prisipažinsiu, kad naujų Gineso rekordų knygos puslapių šiemet tikrai neatverčiau. Sugauta tradicinių puskaršių (iki kilogramo), žaislinių kuojų ir ešeriukų bei vienas padoresnis karosas (iš akies apie kilogramą). Sėdėdamas petys petin su vietiniais daugiau domėjausi žvejybinėmis (ir ne tik) šio krašto istorijomis, jų požiūriu į karšių žūklę dugninėmis meškerėmis, akcentuojamas gamtines sąlygas. Įdomi pasirodė, pavyzdžiui, išsakyta vietinio žvejo mintis apie karšių lokaciją. Jo teigimu, sėklių iki bambos visai nereikia bijoti. Labai dažnai karšiai (ir dideli karšiai) laikosi visai pakrančiui, už vandens žolių linijos (kaip ir Kauno mariose, tik ten, žinoma, visai kiti gyliai), tačiau šiemet silpnai sužėlusi priekrantė, todėl nei pačių žolių, nei žuvies ten nematyti. Kita svarbus aspektas – kiek žuvis užsilaiko pačioje žūklavietėje. Pačių senųjų vietos žvejų teigimu, žuvis keliauja su srove ir vėju. Būta metų (tiesa, seniai), kai toje stadiono krantinėje žuvis laikėsi kone visą mėnesį. Tada gaudė, kas netingėjo ir kaip kas galėjo, o priekrantė buvo panaši į skerdyklą. Šie metai, tų pačių vietinių teigimu, kur kas skurdesni, tam pačiam karšiui pagauti reikia įdėti kur kas daugiau pastangų, sėdėti daugiau valandų. Geriausia karšius medžioti, kai teka Nemuno srovė (į jūros pusę), o solidesnių ešerių pasitaiko, kai priešingai – jūra pradeda varyti savo vandenį į marias. Guldyti galvą dėl visų šių įžvalgų tikrai negaliu (juoba jų autorystė man ir nepriklauso), bet būčiau linkęs visu tuo tikėti, kadangi šiuos žodžius lydi ilgametė vietinių žmonių patirtis.
Tai tokie buvo šiųmečiai mano pajuodkrantinėjimai. Galbūt kiek mažoka juose buvo žvejybos, tačiau šio krašto išskirtinumas, kontrastai, ryškiai atskiriantys šią žemę ir joje gyvenančius žmones nuo žemyninės Lietuvos dalies, kartais pasičiumpa dienos mintis ir įsismelkia kažkur labai giliai į pasąmonę. Išgyventi sunkūs laikai, didžiulės etninės sudėties permainos, kultūrų sandūros ir kažkokia keista paslaptimi dvelkiantis gamtos grožis. Tai jausmų paletė, kurios niekur kitur Lietuvoje nepajusi. Jau visai baigdamas ta proga parekomenduosiu besilankantiems Juodkrantėje užsukti į Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų centrą. Mums šiemet pasitaikė proga pasiklausyti Klaipėdos universiteto profesoriaus, archeologo Vlado Žulkaus viešosios paskaitos apie Kuršių nerijos formavimąsi, Baltijos jūros dugne (apie 30 km nuo dabartinio jūros kranto) aptiktus senuosius miškus (tiksliau jų liekanas), žaliavusius prie 7000-8000 metų. Klimatinių ir kraštovaizdžio pokyčių per tuos ilgus tūkstantmečius šiose vietose būta drastiškų. Tam šiame centre yra skirta visa ekspozicija. Išties įdomu sužinoti, kad gamtos pokyčiai būna labai didžiuliai ir dinamiški, o žmogus visų jų kontekste tėra mažytė ir labai trapi būtybė. Jeigu toli gražu ne visada pavyksta pergudrauti ir suprasti gaudomų žuvų elgsenos, tai kai jau kalbėti visa apimančius gamtos procesus…
Iki kitų ir dar įdomesnių kartų!
