Savo žvejybinės kasdienybės be Kauno marių neįsivaizduojantieji rudeniop vis dažniau ir labiau pradeda dairytis Darsūniškio ir Vangų – pagrindinių karšių žiemaviečių – link. Kuo labiau vėsta vanduo, tuo labiau žuvys traukiasi į gilesnes vietas. Kadangi ties Darsūniškiu senoji Nemuno vaga pasuka visai palei krantą, nenuostabu, kad ten pradeda telktis ir priešakiniai žūklės dugnine meškere būriai. Per patį rudeninio sezono piką rasti vietos ten savaitgalio dienomis praktiškai neįmanoma – nebent prie vandens atvažiuoji penktadienį priešpiet arba netyčiomis pataikai į vadinamąją „pamainą“ (suprantate, apie ką aš).
Gyvendamas tokiomis mintimis nuvažiuoti prie seniai lankyto Nemuno vingio nusprendžiau ir aš (nors pirminio plano būta lėkti į Neveronis). Turiu prisipažinti, kad prie vandens atvykau nepadoriai vėlai. Nors už lango dar buvo visiškai tamsu, tačiau šeštą paryčiui rasti laisvą plyšį šiame ruože yra šiek tiek iš fantastikos srities. Po garbės rato pro lengvai prieinamas ir seniai užimtas vietas teko traukti iš bagažinės pedaną ir bruktis per priekrantės sąžalynus – tik tokiu būdu buvo galima išvengti bereikalingo ir nervingo lakstymo automobiliu ieškant, kur kitur nutūpti. Greitomis susinešu mantą, kad ir mano žolėtos proskynos kas nors neužimtų, ir pradedu pasiruošimo darbus. Saulutei pamažu kylant, atsiveria tikrasis rudenėjančios gamtos grožis. Horizonte auksinėmis spalvomis pasipuošusios miškų keteros, virš galvos praskrendančių laukinių žąsų klyksmas ir neapsakoma ryto ramybė. Vien dėl to verta važiuoti į žūklę – kūnas ir siela pailsi bei pasikrauna naujos energijos visomis prasmėmis. Tokie gamtovaizdžiai turi magišką galią – tiesiog sėdi ir geriesi viskuo aplink.
Kol aš ruošiuosi, pamažu aplink pradeda budintis ir bruzdėti iš vakaro čia suvažiavę kolegos. Permetamų meškerių ir į vandenį skriejančių šėryklų negirdėti, todėl panašu, kad visi tikisi pagrindinio žuvies aktyvumo kiek aukščiau pakilus ir pašildžius saulutei. Kadangi rytas be vėjo, vandens paviršiuje matyti pasirodanti žuvis. Nors jos ir nėra labai daug, bet lūkesčiai akimirksniu pakyla – svarbiausia tai, kad kažkuriuo metu dabar po vandens paviršių besimalanti žuvis nusileistų prie dugno ir pradėtų maitintis. Prasidėjusias rudeninio ciklo realijas išduoda ir nevasariškai stipri Nemuno srovė – matyti nešamas ir vienas kitas žolės kuokštas. Kitaip sakant, pirmieji matomi ženklai nuteikia optimistiškai, todėl reikia tikėtis, kad pagrindo optimizmui išliks ir po pirmųjų žūklės valandų.
Pasiruošimas šiandieninei viešnagei pagal seniausias ir gražiausias tradicijas – neturėjau tik sliekų. Kita vertus, daugelis turbūt man paantrins, kad visiška ir laiko nepajudinama Darsūniškio klasika yra musės lervos – „karpyti dzikai į šėryklą ir raudonų-baltų dzikų žaismas ant kabliuko“, jokio kito dviračio čia išradinėti nereikia. Tokiomis pačiomis bendriausiomis taktinėmis mintimis sėdu ant savo sosto ir pradedu skanuoti dugną. Ties 47 metrais randu minkštesnį dugną, kurį laipsniškai keičia stiprėjanti „tarka“ ir kiek paaštrėjanti parandė, tiksliau vagos šlaitas. Gylis daugiau nei solidus – 10 m+. Šiandien nusprendžiu laikytis ringeriškos metodinės prieigos ir darbuotis tik viename jaukinamame taške – geriau išlaukti anksčiau ar vėliau pasirodančios žuvies nei mėtytis pirmyn ir atgal tarp taškų be aiškesnės logikos. Juoba pasirinkimo galimybė nėra didelė – iš esmės vienintelis orientyras yra artimasis vagos šlaitas, o permesti pačią vagą ir gaudyti toliau prasidedančiuose sėkliuose vargiai įmanoma.
Startui geros septynios šėryklos su šviesiu, kiek perdrėkintu ir traiškyto kasterio prisotintu jauku. Rišu metrinį 0,11 mm Nytro pavadėlį su 14 nr Guru Kuranku kabliuku. Pradedu žvejyba nuo tradicinio sumuštinio – balta ir raudona musės lervos su penketu trūklių. Pirmas meškerės užmetimas – kiek po aštuntos. Iš veiksmo aplinkui (iš meškerių permetinėjimų intensyvumo) gana akivaizdu, kad žuvis kol kas pasyvi. Nugirstu kolegas kalbant, kad reikalai turėtų suintensyvėti kiek pašilus. Ką gi, belieka kantriai lukterėti. Pirmųjų prisilietimų sulaukiu po gero pusvalandžio – iš pavienių viršūnėlės linktelėjimų sunku suprasti, ar tai vadinamieji „laineriai“, ar atsargūs prisilietimai prie masalo, ar tiesiog priekrantės mailiaus netyčiomis pajudinamas valas. Po kiek aštresnės atakos pakertu ir ištraukiu pirmąją dienos žuvį – tradicinį Darsūniškio plakį. Po to dar vieną, o tada dvidešimties minučių tyla. Galiausiai sulaukiu ir karšinio kibimo, nors masalo ataka išreikšta ir stipri, bet kaltininkas geriausiu atveju sveriantis 300-400 gr. Tiesa, po to sekė didysis ir neištrauktas dienos „bigas“ – kibimas „atiduok meškerę“, po kurio nespėtas atleisti ritės stabdis ir viso gero. Galima tai „krikštyti“ ir karpiu, ir šamu, ir dar kuo nori, tačiau aš būčiau linkęs manyti, kad tai tiesiog užkabinta žuvies uodega. O po to – ir vėl ilga pertrauka. Galima sakyti, kad visa žvejybinė mano sesija sukosi tuo pačiu ratu – gero pusvalandžio ar valandos pauzė, tada du plakiai ir 2-3 karšiokai. Kaip mes mėgstame klube sakyti, buvo visiška „gimdykla“ – kiekvienąsyk žuvį reikėjo išprovokuoti kibimui kažkokia subtilia detale – ar žiupsneliu pinkučių į windows tipo šėryklę, ar karamėlės pabarstukais ant musės lervų tyrės, ar dar kažkuo. Bet efektas visada tik momentinis – viena arba geriausiu atveju dvi žuvys ir vėl ta pati suskilusi gelda. Ilgainiui tapo akivaizdu, kad žuvis malasi po aukštesnius vandens sluoksnius, todėl nuleisti ją į 10 metrų gylį buvo sunkiai įgyvendinama misija. Tokia žuvies elgsena turbūt yra pereinamojo laikotarpio simptomas – vanduo dar ne toks šaltas, kad žuvis rinktųsi į duobes, tačiau ir ne toks šiltas, kad ji maitintųsi vasarinėse lokacijose. Dėl šios priežasties nėra aišku, kur laikosi ir maitinasi žuvis, kur ji migruoja.
Bene pati akivaizdžiausia dienos koreliacija buvo tarp žuvies aktyvumo ir padidėjusios Nemuno srovės. Po eilinio užmetimo pastebėjau, kad meškerės viršūnėlė išsilenkė stipriau. Didesniu lanku vandeny išsilenkė ir valas. Į šį pasikeitimą netruko sureaguoti žuvis – tuo laiku sugavau didžiausias dienos žuvis (didžiausias dienos karšis iš akies svėrė ~1,5 kg). Nors srovės ir žuvies aktyvumo ryšys yra senas kaip pasaulis, tačiau verta jį visame šiame kontekste kiek detalizuoti. Verta paminėti, kad pakilusi srovė tokiuose gyliuose verčia žuvį spaustis arčiau dugno. Kalta čia elementari fizika – hidrodinaminis reiškinys, dėl kurio (dėl apatinės vandens masės trinties į upės dugną ir įvairius ant jo esančius kliuvinius) vandens tėkmės greitis prie pat dugno visada yra gerokai mažesnis nei viduriniuose ar viršutiniuose sluoksniuose. Tai reiškia, kad prie pat dugno prisiglaudusi baltoji žuvis eikvoja kur kas mažiau energijos, priešindamasi tėkmei. Be to, pati karšių kūno forma taip pat sukuria didesnį vandens pasipriešinimą, todėl jiems sunkiau ilgai būti stiprioje atviroje srovėje (skirtingai nei pailgos formos žuvims kaip salačiai ar šapalai). Be kitų faktorių, visa tai akivaizdžiai turėjo įtakos žuvies aktyvizacijai – vos upės tėkmė sulėtėjo, vėl viskas grįžo į senas vėžes. Nors Dievo į medį varyti negaliu, tačiau šios dienos laimikiu savęs ir kitų tikrai nenustebinau. Graibšto galva kad ir artipilnė, tačiau visą dieną labiau grožėtis buvo galima aplinkine gamta, o ne nuosekliu ir sistemingu kibimu. Regis, panašiomis realijomis gyveno ir artimiausi kolegos aplinkui. Matyt, reikia dar šiek tiek lukterėti – šaltesnio oro ir vandens, suginsiančio į Darsūniškio vagą didesnę žuvies masę. Bet kuriuo atveju diena pralėkė akimirksniu, nesėdėta tuščiomis ir deramai pailsėta. O juk nieko daugiau ir nereikia.
Šiam kartui tiek! Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų susitikimų prie vandens!
