Broli Mykolai, tau tai buvo sakyta lygiai 48675123 kartus – Kauno mariose „užmušti“ žvejybinį tašką gyvaisiais masalais neįmanoma. Ir nesvarbu, ar už lango pučia ledinis šiaurys, ar kepina tropikų saulė. Taip į eilinius mano nusistebėjimus po eilinės mano žūklės reagavo vienas iš Kaunomario čiabuvių Mažvydas. Kita vertus, ko būtų verta žmogaus prigimtis, jei visiškai neveiktų savisaugos instinktai? Su žuvimi reikia elgtis kaip su moterimi – mokė kadaise mane šviesios atminties tėvelis. Jokio grubumo ir stačiokiškumo – viskas subtilu, rafinuota, laiku ir vietoje. Beatodairiškai kimba tik smulkmė, o didieji egzemplioriai vadovaujasi kitokia gyvenimo samprata (būtent todėl ji ir užauga didelė). Taip ir gyveni žmogus tarp griūvančių ir iš naujo sustabarėjančių kanonų – tik žvejok ir spėk laiku apsidairyti, kad kuris iš jų stipriau per galvą nevožtelėtų.
O buvo viskas taip – vieną vėjuotą ir lietingą penktadienį banditas miesčionis po visų rytinių šeimos ritualų išsiruošė į didžiausią Lietuvos užtvanką karšių pavaikyti. Bagažinėj tradicinė manta, kibire – dar tradiciškesni jaukai bei masalai ir šimtas kilometrų Lietuvos širdies link. Didelių lūkesčių nepuoselėjau – pagrindinis tikslas nusiversti nuo galvos ir pečių rūpesčių kalną, kad bent valandai arba dviem būtų galima pamiršti apie viską pasaulyje ir įsispitryti į meškerės viršūnėlę. Keliai šįkart ir vėl atvedė prie Kruonio, kur prieš gerą mėnesį pavyko prikalbinti visai gražių plačiašonių. Nors sakoma, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi, tačiau mariose du kartus toje pačioje vietoje tikrai pažvejosi (jei, žinoma, ta vieta nebus užimta).
Palaužau savo švedišką miesto visureigį nepravažiuojamu keliuku, nudardu kalniuku žemyn su visu užgyventu turtu ir skubu ręsti savo pastolius, kol neįsismarkavo lietus. Jaukai – mano pamėgtas Renmar baits ir Champion Feed mišinys, lengva ranka pramaišytas su saldžiu biskvitu. Gyvieji masalai beveik visi įmanomi, išskyrus sliekus. Greitomis susiruošiu viską ir šoku ant savo sosto. Distancija simpatiška ir patogi – keturiasdešimt keli metrai. Kairiau nuo pasirinkto taško kiek giliau, o dešiniau – sekliau. Vadinasi, esama įdomesnio dugno reljefo, todėl galima tikėtis, kad kiek įdomesnė nei įprastai bus ir pati žvejyba. Klipsą kabinu pajutęs seklėjančiame ruože prasidedančią lengvą „tarką“. Gylio šiaip per akis – suskaičiuoju belaukdamas nukrintančio ant dugno svarelio iki septynių. Tiesą pasakius, šiomis dienomis būta atviros diskusijos mūsų klubo kuluaruose, kur šiuo metu reikėtų ieškoti pagrindinės žuvų sankaupos – ar ji pamažu traukiasi didesnių gylių link, ar vis dėlto dar dominuoja vasaros režimas ir optimaliau jos ieškoti penkių metrų neviršijančiuose vandens plotuose. Nuomonių šiuo klausimu buvo išsakyta įvairių…
Bet įdomiausia ir informatyviausia tądien buvo pati žvejybos eiga. Pradžia – nuobodžiai klasikinė. Kad nekiltų nereikalingų abejonių pasirinktu tašku, iš jo, kaip visada, pirmieji atsiliepia neūžaugos pūgžliokai. Ką gi, ramu bent jau dėl to, kad taškas nepasirinktas kur nors negyvenamoje saloje. Kitaip sakant, jei aptarnavimas atliktas teisingai – jei viskas patiekta laiku ir tinkamai, karšiokai anksčiau ar vėliau turėtų pasirodyti. Ta proga, belaukdamas garbiųjų svečių, nusprendžiau pasigalynėti su viena iš savo įsikalbėtų stigmų. Tariau sau, kad per pirmąja pusantros valandos, gyvas ar miręs, privalau išnaudoti visą pakelį kasterio. Kokios bus viso to pasekmės – kitas klausimas. Svarbiausia pasiryžti naujiems eksperimentams, naujiems kanonų laužymams, kad savo paties kailiu būtų galima įsitikinti, ar pastaruosius dešimt metų nebuvo gyventa nežinioje. Pasakysiu tiesiai šviesiai – pagal manąją madą ir supratį, vos po pirmosios pajaukinimo porcijos taške pasirodydavo žvynuotosios, intuityviai pradėdavau traukinėti rankinį stabdį, manydamas, kad per didelis vaišingumas gali išvirsti į ilgą ir nuobodų kibimo laukimą. Dažniausiai taip ir būdavo – po pirmosios rimtesnės atakos kibimai paprastai apslopdavo ir aš iškart imdavau kuistis po savo pavadėlinę ir kabliukų rišulėlius, ieškodamas naujų argumentų atsiradusiems žuvų įnoriams patenkinti. Tokia ta buvo mano logika – nedrįsdavau nė pagalvoti, kad kibimų sunkumas yra ištuštėjusio, o ne viskuo perkrauto taško pasekmė. „Ši logika Kauno mariose negalioja“ – šia mintimi tikėdamas labiau nei pačiu savimi kantriai kalė man į galvą Mažvydas. Žuvies banaliai čia tiek daug, kad visas tavo įdirbis karšių kaimenės nubuldozeriuojamas akimirksniu – tik spėk krauti šėryklas ir mesti žuvims pavymui. Suprantama, minties „kas tinka viskam, netinka niekam“ atsisakyti negalima, tačiau tokiuose didžiuliuose ir žuvinguose telkiniuose kaip Kauno marios į tradicinę taktiką reikia žiūrėti visai kitomis akimis. Kas kita, ežerai ir nedidelės užtvankos, kuriose žuvys gyvena visai kitu rimtu, o čia…
Tai va taip – „pasikūriau“, sąmojingai sakant visomis prasmėmis. Pabaigęs kasterio pakelį, sėdau prie muslervių trintuvės, o kur dar karpomi trūkliai ir farširuojamos pinkutės. Keitėsi oro sąlygos, stiprėjo vėjas, pylė ir rimo lietus, o karšiokai stojo taškan ir nebesiruošė niekur trauktis. Daugiau žaidimo ir galvosopio buvo atrinkti masalą ant kabliuko, o pastovus ir beatodairiškas šėryklų krovimas gyvuoju turiniu tapo lėtai besisukančiu konvejeriu. Negalima sakyti, kad viską verčiau kibirais, tačiau vien jauku prikimštų siuntinių buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir kibimas neslopo – priešingai, vos pailgėdavo minutei išlaukimas iki eilinio viršūnėlės linktelėjimo – iškart gausesnė porcija sumaltos muslervių tyrės ir vėl veiksmas atsinaujina. Iš viso suskaičiavau dvidešimt dvi įskaitines galvas. Baisulinių dydžių šiuosyk nepasitaikė, bet judesio buvo per akis. Ar tai vietos ir laiko fantastiškas sutapimas, ar konvejerinis gyvųjų masalų tiekimas – vienas Dievas žino. Akivaizdu, kad šįkart tokia taktinė žūklės prieiga tikrai suveikė. Tad galbūt suveiks ir kitąkart? Nieko daugiau nespėliosiu, geriau vietoj manęs paspėliokite jūs 😊
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
