Paskutinįkart prie vandens dorai būta kone prieš mėnesį. Gal kas dar pamenate, tąsyk atostogų Juodkrantėje metu pavyko kelis rytus visai smagiai pagauti Kuršmarių karosų. Nors pasiruošimas žūklei tada buvo labiau nei kuklus, o pats procesas persmelktas atostogoms būdingo nerūpestingumo, tačiau bent kuriam laikui pavyko nuraminti vidinį žvejybinį kirminą. O po to sekė ilga ir nuobodi darbų rutina, dėl kurios visos mintys apie žvejybą ir apsilankymą prie vandens buvo atidėtos neribotam laikui. Tiesa, dienai buvau atlėkęs palaikyti ir patalkinti klubo bičiuliams, besirungiantiems viename Lietuvos sportinės dugninės meškerės čempionato etapų Stepanionyse (Panevėžio raj.). Tik va tokiais reikalais sotus nebūsi – priešingai, pats negalėdamas nė akimirkai paimti meškerės į ranką, labiau apsunkini savo galvą slogiomis mintimis, kad pats turi gyventi nesibaigiančiu alkiu ir laukimu, kai kiti tuo tarpu (ramiai ar neramiai) žvejoja.
Na bet pakaks skųstis – gyvenimas lygiai taip pat koreguoja visų planus ir darbus. Kita vertus, vienokie ar kitokie prioritetai turi būti, kadangi priešingu atveju prarandamas balansas – jeigu pasiduodama kraštutinumams (tiek nesibaigiančių darbų lavinai, tiek nuolatiniam kiurksojimui prie vandens), skonį ir prasmę praranda bet kokia veikla. Kitaip sakant, pats skaniausias ir rafinuočiausias yra išlaikytas vynas (aišku, jeigu jį laikydamas iki tol nenumiršti iš troškulio). Žodžiu, yra kaip yra, o nėra kaip nėra. Svarbiausia, kad ir po ilgesnės pertraukos pagaliau atsirado galimybė nulėkti prie išsiilgtųjų Kauno marių. Apie tai ir pakalbėkime.
Dar vienas akcentas, su kuriuo siejasi pastarosios mano žūklės – kooperavimasis su Aivaru („mažuoju“ mano broliuku). Kadangi jo šio sezono pradžioje įsigytas visas sportinės žūklės inventorius (platforma, pedanas ir t.t.), broliškai sutarėme pagal galimybes koordinuoti savo apsilankymus prie vandens. Tikslas ne tik broliškai susitikti ir pabendrauti, bet ir kartu studijuoti visus sportinės žūklės dugnine meškere niuansus. Kai žvejoji vienas, perprasti žvejybos eigą ir taktinių sprendimų naudą bei žalą kur kas sunkiau. Kas kita, kai sėdima petys petin ir konkuruojama tarpusavyje – tada po žūklės galima aptarti ir padaryti preliminarias išvadas, kas veikė, o kas ne. Tai sena kaip pasaulis mudviejų su Ričardu tradicija, kurią plėtojame ne tik su Aivaru, bet ir su Simonu. Gal kartais ir per daug nuklystame į teorinius dirvonus po žūklės svarstydami, kas ir kaip, tačiau kito kelio ką nors suprasti ir išmokti tiesiog nėra. Jei nėra bent minimalių orientyrų (kad ir klaidingų), gali po kuriuo laiko paaiškėti, kad buvo einama ne didžiųjų tikslų ir atradimų link, o banaliai sukamasi ratu.
Šiomis intencijomis vieną gražią ketvirtadienio popietė nusprendėme pagyventi mes trise – Aivaras, Mažvydas ir aš. Kadangi broliai latviai be žūklės gyveno pernelyg ilgą laiką, gido pareigų ėmėsi pirmosios lietuviškos knygos autorius. „Vyrai, lekiam į Palemono žemę – ten šiuo metu tikrai yra karšio, pasitaiko ir didesnio.“ Viskas, klausimų daugiau Vilniaus ekipažas neturi – greitomis susimetame mantą ir tarsi dvi skruzdės iš didžiulio sostinės skruzdėlyno mudu su Aivaru pajudame Kauno marių link pirmą valandą popiet. Mažvydas tuo tarpu pirmasis lekia į galutinį mūsų susitikimo tašką ir užima vietą trims Bream Bandits klubo prelegentams. Be to, dviem broliams paklydėliams parūpinami ir masalai – tenka dar kartą pripažinti, kad Vilniuje ekspromtu nusipirkti didesnį kiekį gyvųjų masalų gali būti sudėtinga. Gal dėl to, kad šalia sostinės netyvuliuoja didesnis vandens telkinys, gal kitos priežastys tai lemia, bet moralas labai paprastas – jei nori tinkamai pasiruošti žūklei, rūpinkis tuo iš anksto.
Tad po visų vargų ir kelioninių kamščių prie vandens su Aivaru atsiduriame kiek po antros. Mažvydas jau spėjęs įsitaisyti ant savo sosto ir gestų kalba parodo mums, kas, kur ir kaip. Pirmoji dienos vinis – šiandien būsime „šrekais“, kadangi žydintį ir pažaliavusį Kauno marių vandenį vėjas kaip tik sunešė į mūsų žvejojamą krantą. Greitomis prasukame jaukus – šiandien karšiams pietums Champion Feed ir Renmar Baits asorti. Gyvųjų masalų arsenalas įprastinis – trūkliai, muslervės, pinkutės ir kasteris. Tiesa, Mažvydas akcentavo, kad ranka nereikėtų numoti ir į sliekus, kadangi bent jau vakar šis masalas visai domino čionykščius plačiašonius. Po greito susiruošimo susėdame aplink centrinį šios dienos banditą ir imamės darbų. Po pirmųjų skanavimo švinuko švystelėjimų netrunku įsitikinti, kad dugno architektūra žvejojame ruože nuobodoka – pasiekiamuose toliuose dominuojantį minkštą dugną (priedumblį – priesmėlį) tik visai priekrančiui pakeičia epizodinė tarka. Manęs ši alterantyva netenkina, todėl pasirenku gaudyti šiek tiek didesniu atstumu (30 m+) kad ir ant vienodo ir su jokiomis anomalijomis nesisiejančio dugno. Aivaras tuo tarpu renkasi pačią artimiausią distanciją ir bando savo laimę tenai. Pačiai pradžiai – nuo manęs iškeliauja geros septynios šėryklos sotaus ir lengvai išsunkinto jauko, pagardinto gausiomis kasterio porcijomis. Kol nėra aiškūs bendriausi šios dienos žūklės bruožai, laikausi nuostatos kimšti šėryklas vienais gyvaisiais masalais, o gaudyti su kitais (kitaip sakant, taikomas selektyvaus masalų naudojimo principas). Prisipažinsiu, kad ant kablio kasterį kabinu bene rečiausiai, todėl pasirinkimas jį naudoti kaip šėriminę gyvųjų masalų bazę yra kone automatiškas. Be to, tai labai inertiškas ir neaktyvus masalus, kuris turėtų dominti ne tik smulkmę, bet ir stambesnę žuvį.
Pirmųjų indikacijų – prisilietimų prie masalo – sulaukiu po pusvalandžio. Prie meškerės galūnėlės prijungiama elektra, todėl iškart tampa aišku, kad prie mano pasiūlytų vaišių susirinko vaikų darželis. Kibimai tokie greiti ir neišreikšti, kad realizacijai pagerinti tenka trumpinti pavadėlį. Gaudydamas 1 m+ pavadėliu dažniausiai po neaiškių prisilietimų išsitrauki apytuštį kabliuką. Iš masalų „apdorojimo“ matyti, kad šiandien žuvims įdomiausi trūkliai (prie musės lervų ir pinkučių prisiliečiama tik epizodiškai). Ta proga padidinu trūklių skaičių ir laukiu pasirodančių didesnių egzempliorių. Tuo tarpu Mažvydas ir Aivaras gyvena tomis pačiomis realijomis – dominuoja smulkmė, o rimtesnių dėdžių kol kas nematyti. Tikimės, kad pastarieji aktyviau sujudės, kaip sakoma, „ant vakarinio“, todėl kantriais tęsiame pradėtus darbus pernelyg nesimėtydami.
Valanda, dvi – tačiau niekas iš esmės nesikeičia. Savam soste pirmasis pradeda muistytis Mažvydas. Jo galva, reikia kažką keisti ir turbūt šuoliuoti tolyn į didesnę distanciją. Aš tuo tarpu nusprendžiu likti savam taške – mintis paprasta, Mažvydui atsitraukus tolėliau, man sumažėja konkurencija ir nereikia iš naujo investuoti akcijų į naują tašką – dividendų anksčiau ar vėliau turėti duodi visos ligšiolinės mano investicijos. Tiesa, Aivarui patariu priešingai – išeiti į pačią tolimiausią distanciją, kadangi, mano nuomone, vargu ar po kojomis galima tikėtis rimtesnio laimikio. Be to, jo sėdima, galima sakyti, pačiam vidury tarp visų gaudančiųjų, tam tikroje kišenėje, todėl, kaip pasakytų Stevas Ringeris, savo konkurencines galimybes tokiomis sąlygomis gali padidinti tik metant dešimt metrų daugiau už visus kitus. Laimei, mano broliškas patarimas pasiteisino – Aivaras, kad ir mažiau, tačiau buvo kuriam laikui prišnekinęs didžiausius tos dienos karšius (tik realizacija pakišo koją). Kas įdomiausia – visi rimčiausi dėdės pagauti ant slieko. Aš tokių masalų neturėdamas tenkinausi mažesnėmis žuvimis – tarp jų papuolė ir dvi įskaitinės galvos, tačiau, kaip Mažvydas pasakytų, jau labai jas pritempiant.
Jeigu reikėtų reziumuoti visą popietinę mūsų trijulės sesiją, tai raktiniai žodžiai būtų keli – smulkmė, prašokantis vienas kitas padoresnis karšiokas ir kibimas bangomis. Aiškesnės logikos ir pastovesnės inercijos neįgijo gyvųjų masalų naudojimas – aš laikiausi nuostatos, kad nuosekliai pakemšu į šėryklas kasterio, o trūklių pridedu tik tada, jei pasirodo didesni karšiai, o pats kibimas suintensyvėja. Jei elektra purtomas ant kablio užkabintas trūklių pluoštelis, tai, manytina, viskas dar labiau apsunks, jei šiuos masalus pridėsiu ir prie jauko siuntų. Nežinia, gal pavienės stambesnės žuvies buvo aplink, kurią buvo galima sugauti didesniu masalu (slieku – kaip Aivaras), tačiau nuolatinė ir nesibaigianti smulkmės kompanija, regis, bylojo priešingai. Baigėme žūklę visi trys panašiais laimikiais – stebuklų nepadarėme, tačiau ir nesėdėjome sudėję rankų. Kaip aš mėgstu pabrėžti – svarbiausia, kad buvo veiksmo, kurio tikrai pakako nuramdyti po ilgo laiko tarpo kirbėjusį kirminą. Be to, smagiai pasibūta su bendraminčiais. Ko daugiau bereikia… Tad jei trumpai – sunku būtų įžvelgti ką nors nauja šioje žūklėje – ji buvo smagiai tradicinė. Ką sugavome, sudėjome į nuotraukas, o ko nesugavome – palikome jums sumedžioti ir nufotografuoti.
Ačiū Mažvydui ir Aivarui už smagiai ir turiningai kartu praleistą laiką. Reikia tikėtis, kad dabar prie vandens susitiksime kiek dažnėliau (nors to kol kas tikrai negaliu pažadėti…). Iki kitų kartų!
