Norime pasidžiaugti, kad mūsų klubo 1 x 1 lyga skaičiuoja jau antrąjį sezoną paeiliui! Visa tai – pirmiausia gerbiamo lygos prezidento Augusto dėka, kuris nuolat pagiria stropiausius ir duoda pylos tinginiaujantiems. Sulaukusios pastabų ir įspėjimų apie galimą pašalinimą iš lygos, grafiko nesilaikančios poros suskubo taisyti padėtį ir gražų sekmadienio rytą suremti savo „špagas“ ant kranto. Šį kartą santykių išsiaiškinti atvyko net trys duetai. Burtai lėmė, kad Lauryno ir Mariaus keliai turi pasukti į Darsūniškį, o Mažvydo ir Manto – į Kapitoniškes. Kad pastarieji neliūdėtų ir nekrapštytų ilgai nosių, pašonėje savąjį duelį surengė ir Marius su Ričardu. Gerai, kad visos trys poros nesupuolė į tą pačią vietą, nes kitaip besikreipdamas į kažkurį iš kovos dalyvių „Ma…“ galėjai sulaukti net keturių akių žvilgsnio. Tiesa, šįsyk patausosime popierių ir visas tris dvikovas – tris atskiras istorijas – sudėsime į vieną straipsnį.
Mažvydas: „Kaip jau buvo minėta, burtai lėmė, jog mano ir Manto bei Ričardo ir Mariaus poros kreivais šleivais žvilgsniais santykius turėjo išsiaiškinti Kapitoniškėse. Rytas man asmeniškai buvo be galo ankstyvas. Likęs kolektyvas tuo tarpu jau nuo 05:00 ryto pradėjo klampoti pakrantėmis ir ieškoti mūsų varžyboms tinkamų vietų. Lengvas rytinis lietutis, ko gero, viską sudėliojo į savo vietas, todėl ketvertas mūsų rado puikias ir greta esančias žūklavietes. Aš su Mantu sprendžiau savo reikalus dešiniau, o Ričardas ir Marius – kairiau. Kadangi krantas pradėtas trypti nuo labai ankstyvo ryto, tad ir varžybų startas neįprastai greitas – 07:00 Pirmosios dvi valandos buvo gana sunkios ne tik mums, bet ir kaimyniniam duetui. Ko gero, ne pati geriausia buvo ankstyvo starto idėja, todėl pirmosios valandomis teko rankioti nedidelius plakiukus ir kuojytes. Karšis į didįjį žaidimą įsitraukė kiek vėliau, bet nuo to momento jis ne tik į mano, bet ir į kolegų taškus užsukdavo vis dažniau. Antroji varžybų pusė buvo itin žuvinga ir rezultatyvi. Kam sekėsi geriau, kam prasčiau, bet kibo visiems. Šiandien nors ir ne pati geriausia diena man, tačiau pavyko išnešti sveiką kailį ir apgaudyti Mantą. Abu kovojome su „griežta brofke“, prilaidojome sistemų, pavadžių, karšių ant taškų, tačiau gerai pasisėdėjome, pakonkuravome ir sportiškai praleidome šventą dieną (daugiau kaip ir nieko nereikia). Be to, tikras mūšis užvirė tarp šalia sėdinčių Ričardo ir Mariaus – buvo galima stebėti, kaip vyriokai kalasi iki paskutinės sekundės – superinė dvikova ir ją vainikavęs fotofinišas. Apie tai, žinoma, laiku save į rankas suėmusio ir „game winnerį“ ištraukusio Ričardo komentaras.
Ričardas: „Savaitgalis buvo pilnas reikalų, bet kažkaip pavyko viską susidėlioti taip, kad pagaliau būtų galima susitvarkyti 1 x 1 lygos klausimus. Vėlyvą šeštadienio vakarą grįžęs namo, sužinau, kad mudu su Mariumi keliaujame į Kapitoniškes, o mums kompaniją palaikys Mažvydas su Mantu. Trumpai susirašome ir sutariame ant kranto susitikti 05:00. Sutikite, šiek tiek naivu! Paskutinį kartą čia ketvirtą ryto su savo aponentu atvažiavęs ir vietos neradęs Giedrius juokavo, kad pavėlavo atvažiuoti porą dienų. Nutarėme šiek tiek surizikuoti, nes sinoptikų buvo prognozuotas lietus, kuris, tikėtina, daliai meškerės brolių turėjo nuvaikyti visas mintis apie žvejybą. Prie vandens atsidūriau kelios minutės prieš penkias. Aikštelėje automobilių mažai, bet, kiek matyti, visur užimta. Nenukabindamas nosies keliauju iki pat ruožo galo ir randu vietų visiems mums. Po kelių minučių suguža ir likę dvikovų dalyviai. Persimetę keletu žodžių, niekur neskubėdami pradedame ruoštis. Šį kartą imu dvi meškeres – pirmą nusprendžiu klipsuotis artimoje distancijoje, apie 38 metrai, o su antra iškeliauju truputėlį už 60 metrų ribos. Kodėl nepasirinkau dar ir trečio taško, neklauskite. Po jaukinimo seka nerami tyla ir ilgas laukimas, po 15-20 minučių vainikuotas pirmu karšeliu. O bet tačiau, šia vienintele žuvimi ir baigėsi žvejyba šitame taške – tai buvo akivaizdi taktinė mano klaida. Nors taške gyvybės ir yra, bet jos labai mažai, o atsiliepia tik kuojos. Be to, matau, kaip Marius pradeda traukti karšius, todėl ilgau delsti negaliu ir iškeliauju į tolimą distanciją. Pora didelių jaukinimo šėryklų ir jau antru metimu ilgai lauktas karšelis atsiduria mano Atoros grabšto galvoje. Veiksmas įsibėgėja ir tolesnės 1,5 valandos gan rezultatyvios – nuolat pasigauna vienas kitas karšiokas. Staiga sulaukiu galingo kibimo, galūnėlė plačiai užsilenkia ir po to išraiškingai atšauna. Pakirtęs netrunku įsitikinti, kad taške atitrūko karšis, paskui save nusitempdamas visus aplink besisukiojančius savo gentainius. To pasekmė – antrasis 1,5 valandos išbandymas, kupinas sunkių apmąstymų – kibimo nė su žiburiu nerasi. O kad gyvenimas būtų dar sunkesnis, kolega Marius smagiai „užkuria“ taškelį ir pradeda traukti karšiokus vieną po kito. Likus 40 minučių, imuosi rizikingų sprendimų ir jau antru metimu sulaukiu karšinio kibimo. Iki varžybų pabaigos likęs laikas buvo tarsi iš veiksmo filmo. Kas keletą minučių žuvį traukiu arba aš, arba Marius, kol galiausiai likus dviem minutėms paskutinis dvikovos karšiokas atsiduria mano graibšte, o Mariui nutrūksta su pavadėliu. Kova tikrai buvo įnirtinga, svarstyklės parodė, kad šį kartą man fortūna nusišypsojo plačiau ir 700 gr. skirtumo dėka keliauju į kitą etapą. O kaip sekėsi Laurynui, jis jau pats papasakos tiesiogiai iš įvykio vietos.“
Laurynas: „Po šeštadienį Augusto prasukto „laimės rato“ mudu su Mariumi sužinojome, kad mūsų išsiilgę ir laukia nesulaukia Darsūniškio krantai. Tiesa, Mariaus ši naujiena visai nenudžiugino (tiesą pasakius, kaip ir manęs). Kiek teko girdėti, pastaruoju metu su žuvimi ten prastokai, bet nepabandęs nežinosi! Susitinkame su Mariumi prie Darsūniškio akmens šešios minutės po šeštos. Nors mašinų tolumoje buvo ne viena, tačiau žinojau, kad vietos tikrai rasime. Ne tas kartas, kai mašina prie mašinos stovi, ir tuščių tarpų tikrai yra. Taip ir buvo. Randame tikrai V.I.P. vietelę prie berželių. Užsukę pas kaimyną ir paklausę, kaip kimba, sulaukiame atsakymo: „Neblogai, antrą parą sėdžiu, 3 karšius turiu.“ Be abejonės, karšių dydis įspūdingas! Galvoje mitriai pradeda suktis mintys, kad jei tokius karšius pavyktų pastatyti į tašką, tai jau būtų iš kosmoso srities!
Dabar beliko išsirinkti, kur kuris sėdime. Metame monetą ir, iškritus herbui, vietą renkuosi aš. Sėdu dešiniau ir Mariui užleidžiu vietą, kuri, pasak kaimyno, turėtų būti geresnė! Įsikuriame ir pradedame dvikovą! Po penkių šėryklų, prikrautų visokio gėrio, rišame pavadėlius ir laukiame pirmųjų kibimų. Pirmoji valanda – nieko, antroji – taip pat nė grybšt. Prasuku, atrodo, viską, kas įmanoma iš masalų, tačiau jokio atsako. Net pakarpyti trūkliai, kurie labai gerai masina pūgžlius – 0 atsako. Situacija aiški – žuvies nėra, o jei ir bus, tai tik prašokantis karšiukas. Prabėgus kokioms dviem su puse valandos, mano varžovas pakelia meškerę ir traukia pirmąją žuvį! O ten jau Mariaus pirmoji šių metų žuvis – plakis, kuris išveda jį į lyderio pozicijas (0 vs 1 plakis)! Mano padai pradeda svilti, pas mane vis dar 0, nors ir būta kažkokių žuvies prisilietimų prie valo. Bet tikrai ne prie masalo… Pagautas azarto po valandėlės Marius susmeigia man peilį į krūtinę ir traukia dar vieną žuvį. Šį kartą jau tikrai didesnio kalibro – ten ponas plačiašonis! Ir solidaus dydžio! Apie 1,5 kg! O tuo tarpu mano „Atoros“ siete plaukioja tik žvynai! Supratau viena – kad žuvis, jei užkibs, tai tik po ilgo išlaukimo. Ir laukimas prasidėjo. Ilgas… Kankinantis… Slegiantis… Likus valandai iki dvikovos pabaigos, po ilgo išlaukimo ir pietų pertraukos išvažiuoja ir mano pirmasis plačiašonis! Tačiau ištiksėjus penktajai varžybų valandai jo išsigelbėjimui nebepakako. Mariaus svoris – 2,03 kg, mano – 1,75 kg. Vienos žuvies dvikova baigta ir pralošiau viena žuvimi! Pasvėręs žuvį užmetu akį į savo meškerę ir matau, kaip jau linguoja mano viršūnė! Pakirtęs supratau, kad yra gražus karšis. Kadangi iš desperacijos verčiausi per galvą, kad tik pavyktų dar vieną žuvelioką pagauti, buvau nuploninęs pavadėlį iki 0,079 mm. Kitaip sakant, iššūkis iššūkėlis! Teko labai atsargiai tvarkytis su kitame gale esančiu plačiašoniu! Laimei, šią dvikovą laimiu aš ir priparkuoju savo naują asmeninį rekordą – 3,45 kg dydžio karšį! Deja, bet 20 min. per vėlai… Jis būtų man atnešęs pergalę ir kelialapį į kitą 1 x 1 etapą, o dabar… Paspaudęs ranką Mariui suprantu – mano šių metų 1 x 1 baigta! Lauksime kitų metų ir stebėsime kolegų kovas!”
P. S. Po to pavyko pagauti dar vieną didelį karšį!
Toks tad azartiškas buvo Bream Bandits klubo ir mūsų bičiulių savaitgalis. Tikimės, kad skaityti šį straipsnį neprailgo ir pajautėte bent kruopelytę to adrenalino ir emocijų, kuriomis mes gyvenome šių žvejybinių dvikovų valandomis. Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų pasimatymų prie vandens!
