Pirmieji šiųmečio Lietuvos sportinės dugninės meškerės čempionato keliai vedė tiesiai į Žemaitijos sostinę – Telšius. Čia atvykęs, ypač iš tolėliau, atsiduri kone kitame pasaulyje. Kadangi varžybų ežeras tyvuliuoja pačiam miesto centre, net ir sėdėdamas su meškere netrunki išgirsti už nugaros praeinančiųjų lūpose skambančią sodrią žemaičių tarmę. Čia duona yra virtusi „douna“, o pienas – „peinu“. Aš pats, galima sakyti, esu kilęs iš žemaitiškųjų ir aukštaitiškųjų tarmių paribio, todėl man tokia kalba nėra visai svetima, na o, pavyzdžiui, mūsų suvalkui Giedriui ar dzūkui Ričardui visa ši šneka galėtų asocijuotis su kokia nors užsienio kalba (žmonės sako, kad žemaičiai panašiai kalbantys kaip latviai).
Na bet ne vietinių kalbos čia atvažiavome pasiklausyti. Nutiko taip, kad šiemet sportinės dugninės meškeres čempionate panorusių dalyvauti komandų skaičius sumažėjo, todėl iš anksčiau buvusių dviejų – A ir B lygų – liko viena. Į šį permainų sūkurį papuolėme ir mes – pirmuosius žingsnius sportinėje žūklėje dar tik pradedantis žengti klubas. Gerai tai ar blogai – atviras klausimas. Viena vertus, tai pati geriausia alternatyva kaupti patirtį, kita – visada norisi būti konkurencingais varžybų dalyviams. Jei trumpai drūtai apie pirmąjį mūsų pasirodymą – tai rezultatai labiau nei kuklūs. Matyt, tokios šiai dienai mūsų konkurencinės galios, nors kas ten žino – gal tapsim stropiais ir greitai iš savų bei iš kitų klaidų besimokančiais mokiniais.
Nors pats Mąstis, regis, žuvingas, tačiau jame dominuoja delniniai karšiukai ir kuojos. Dar viena ryški šio ežero ypatybė – nedidelis gylis (bent jau varžybiniame ruože). Teko viena ausimi nugirsti, kad didžiausioji žuvis laikosi atokiau, ten, kur esama didesnių gylių. Mums, prie Kauno marių pripratusiems, tai naujos ir neįprastos sąlygos. Vos švysteli šėryklėlę, o meškerės viršūnėlė akimirksniu išsitiesia. Kadangi pagrindinis žvejybos orientyras – smulki žuvis, visai kitokia ir taktinė žvejybos prieiga. Viskas daroma subtiliau, apdairiau ir tinkamu momentu.
Visa tai perprasti stengėmės treniruočių metu. Vėlgi – jų galėjo būti ir daugiau, ir produktyvesnių. Pirmi du ar trys kartai prie visiškai naujo vandens geriausiu atveju gali padėti apsiuostyti pačias bendriausias realijas – atstumus, gylius, bendriausius jaukus ir masalus. Vandens telkinio specifikos pažinimas – esminė sąlyga judėti į priekį. O kur dar konkurencinių sąlygų sukūrimas, kad įsitikintum, kokia taktika veikia, o kuri – ne.
Pati varžybų eiga atskleidė, kad vienas iš konkurencinį pranašumą nulėmusių veiksnių buvo gaudymo atstumas. Klaida buvo kliautis klasikine minkšto ir kieto dugno riba, kuri apytikriai buvo apie 25-35 metrus nuo kranto. Nors kiek tik akys užmato (tiksliau, kiek galima užmesti) plyti klampaus dumblo masė, tačiau būtent ten koncentravosi pagrindinė ir nuo žvejybinio presingo atsitraukusi žuvies masė. Tiesa, dėl vingiuotos kranto linijos ir dėl to susikertančių kai kurių sektorių plotų dviejose (iš penkių) zonų buvo nustatytas maksimalus metimo nuotolis (40 m.). Visur kitur, ypač A zonoje gaudžiusieji, pranašumą įgydavo švystelėję savo šėryklą toliau už kaimyną. Jei kam jau pačiame starte pavyksta išgauti tinkamą „sukimo momentą“, konkuruoti tampa sudėtinga. O tai jau jauko receptūros, jo drėgnumo / sausumo, gyvųjų masalų kiekio ir pobūdžio klausimai, kurie visada lieka tarp keturių kiekvieno klubo virtuvės sienų. Be to, ne paskutinį vaidmenį atlieka ir pati žvejybos technika – žvejybos greitis ir tikslumas, papildoma masalo animacija ir jauko prezentacija. Visos šios smulkios detalės sugula į bendrą paveikslą, kuris tampa galutinio rezultato pagrindu.
Ką gi, belieka pasveikinti šio etapo nugalėtojus tiek asmeninėje, tiek komandinėje įskaitose. Didžiausiais Mąsčio išMĄSTytojais tapo Aleksejus Kovalenkovas (1 vieta), Jurij Šakirov (2 vieta) ir Tomas Čeburnis (3 vieta). Tarp komandų šiame etape geriausiomis tapo „Žvejo Tribūna“ (1 vieta), „Tinca“ (2 vieta) ir „Žvejo Tribūna, 2 komanda“ (3 vieta). Nuoširdžiai sveikiname nugalėtojus ir linkime produktyvaus pasiruošimo artėjančiam etapui Pravalo ežere. Reikia tikėtis, kad šio ežero pavadinimas netaps prakeiksmu ne tik mums, bet ir visiems kitiems (turint omenyje slavišką šio žodžio reikšmę). 😀
Būkit sveiki drūti ir iki kitų kartų!
