Nemanykit, kad aš drįsčiau neprausta burna sėsti prie žvejybinio reportažo, bet… Yra toks necenzūrinis slaviškas žvejų posakis apie vandenį iki kelių ir žuvį iki… (žinoma, kultūros sumetimais toliau netęsim). Bėda ta, kad jis yra puikus leitmotyvas mano vienai paskutiniųjų poledinių žūklių apibūdinti. Žinoma, niekas kibirų žuvies neprigaudė, tačiau aplankytas vandens telkinys ir pati žvejyba gana specifiški. Apie ją šiandien šiek tiek plačiau ir nusprendžiau parašyti.
O prasidėjo viskas nuo viešnagės į gimtuosius kraštus. Kadangi Bream Bandits klubas turi savo Šiaurės Lietuvos ambasadorių Ramūną (su juo nulėkėm į dar vieną žvejybą, kurią aprašysime vėliau), jam visada skambinama naujausioms žvejybinėms realijoms šiuose kraštuose sužinoti. Aš pats turiu gana nemenką priklausomybę Ventai – žemaičių šventai… Žūklė upėje, ypač žiemą, turi išskirtinio žavesio. Srovė, apsnigti vingiai ir į vandenį suvirtę medžiai tarsi magnetas traukte traukia jei ne pasegioti avižų ešeriams į lūpas, tai bent pasigrožėti nuostabia gamta (aišku, visą dieną gamta nesigrožėsi, viskam yra savo ribos). Prisipažinsiu, skambindamas Ramūnui tikėjausi idėjos aplankyti Ventą palaiminimo. Į šią mano entuziazmo bangą sulaukiau abejonės persmelkto ir pernelyg ištęsto „gaaaaaaal“. Akimirksniu supratau, kad sūnui paklydėliui iš Vilniaus yra sugalvotas kitas planas.
Karjeras? Seklus karjeras? Tu rimtai? Vandens ten turbūt iki kelių… Iškeisti svajingus Ventos vingius į suverstus žvyro kalnus ir pavienes plikas nendres prie kranto? Bandžiau spyriotis ir rasti argumentų šiam pasiūlymui nepasiduoti, bet visa tai truko iki tol, kol Ramūnas atsiuntė nuotrauką su laimikiu. „Buvau savaitės vidury ten…“ Tvirtą išankstinį įsitikinimą, kad noriu tik į Ventos upę (juk nežinia kada dar sulauksime ant jos saugaus ledo), pakeitė lygiai toks pats tvirtas įsitikinimas, kad rytoj gyvas ar miręs aš važiuosiu pirmąsyk gyvenime į kažkokį atokų karjerėlį (kaip vis dėlto lengva pakeisti žvejo nuomonę). Būtų galima pajuokauti sąmojingu žodžiu žaismu – jeigu kažkas ten daro karjerą, kodėl gi aš negaliu to paties daryti.
Šiek tiek paklaidžiojęs kelyje ant ledo atsiduriu kiek prieš devynias. Kadangi man tai nematyta ir negirdėta vieta, iš vakaro išsiklausinėju iš Ramūno pačių bendriausių orientyrų, kur ieškoti žuvies. Tikslinė žuvis viena ir vienintelė – ešerys. Jei pasiseks, gal papuls ir koks virš 200 gr., o šiaip laimikio pagrindą paprastai sudaro geri delniniai „kepami“ ešeriai. Vandens telkinys ne iš didžiųjų, todėl natūralu, kad klumpinių ešerių čia maišais būti negali. Susirinkęs grąžtą pradedu ieškoti Ramūno praeitą sykį paliktų ekečių. Ledo storis – drąsiai 30+ cm. Užsisėdėjusiam prie kompiuterio miesčioniui puiki proga pramankštinti sustirusius kaulus ir raumenis. Pirmosios penkios eketes ir čiumpu į rankas savo bronzinę diskoteką, 5-7 trūkliai ant kablio ir startuojam.
Jei spaudžiant šaltukui, vienas keblesnių dalykų yra surinkti avižos valą ir jo nesupainioti, tai čia tokios bėdos nėra. Vandens… Geriausiu atveju geras pusmetris – kone tiek pat ledo, tiek pat vandens. Vesdamas pakeli meškerėlę aukščiau ir jau matai eketėj savo avižą. Jei ne Ramūno laimikis ir rekomendacijos, pats tikrai nebūčiau patikėjęs ir įtikėjęs tokio telkinio perspektyvumu. Tiesa, pirmoji stotelė palei pat krantą didesnių lūkesčių ir nesukėlė. Prazondavęs aviža gal penketą ekečių, šeštoj prikalbinu sprindinuką ešeriuką blizgute.
Pirmas taškas apytuštis, tad keliaujam prie kitos Ramūno apgręžiotos zonos kiek tolėliau. Vos spėju įleisti avižą į šviežiai išgręžtą eketę, akimirksniu sulaukiu išsvajoto ešerio linktelėjimo. Kadangi gylis minimalus, praktiškai nespėji pajausti žuvies pasipriešinimo. Rankos mostas aukštyn ir ešerys jau ant ledo. Pirma eketė naujam ruože ir iškart žuvis pirmu avižos nuleidimu. Pakartoju ritualą ir vėl greitas kibimas – lygiai toks pats kepamas dryžuotis aname gale. Ar nebus, kad vandens iki kelių, o žuvies iki… Jei taip ir toliau, tai bus galima sakyti, kad patekau į rojų. Šiai mano minčiai pritarė tik dar vienas ešeriokas (jau mažesnis), o po to – virtinė tuščių ekečių. Ramūnas buvo įspėjęs, kad iš eketės daugiau kaip dviejų žuveliokų nesitikėčiau. Ešerių žūklėj būtina netingėti ir apgręžioti didesnį plotą, netūnoti vienoje vietoje ir ieškoti aktyvios žuvies.
Tokios strategijos ir bandau toliau laikytis. Paeinu kiek atokiau nuo apžvejoto plotelio ir pragręžiu visiškai naujų ekečių seriją. Aviža, o po to blizgutė… Blizgutė, o po to aviža… Tylu ramu… Žinoma, pirmąsyk būnant naujoje vietoje neišvengiamai teks kiek paklaidžioti ir pačiam rasti žuvies, jei nenori eiti jau kažkieno pramintomis pėdomis. Man šios paieškos kainavo geras dvi tuščias valandas. Jau buvau be pradedąs ieškoti vienoje vietoje kirminų, kaltinti orą… Regis, antrąją popietės valandą toptelėjo mintis grįžti į pradinį ruožą ir tiesiog lanku apjuosti Ramūno žvejotą zoną, o ne iš esmės eiti senomis jo eketėmis. Negaliu tiksliai pasakyti, ar tai sutapo su vakariniu žuvies suaktyvėjimu, ar išties pavyko rasti laimingąjį tašką x, bet nuo tada prasidėjo pati smagiausia žvejybos dalis.
Nors kalnų nepriverčiau, bet per likusias pusantros valandėlės surinkau pagrindinį dienos laimikį. Ešeriai ~100-200 gr. Kibo tiek ant avižos, tiek ant blizgutės. Kibimai greiti ir aštrūs. Jei dar anksčiau buvo kilusi mintis pakaitalioti avižas, tai dabar visai tai neteko prasmės. Vienas ar du ešeriai iš eketės (jei pasiseka, trys) ir keliauji tolyn. Visa šios žvejybos paslaptis – užlipti tiesiogine ta žodžio prasme žuviai ant galvos. Keista ir kiek netikėta tai, kad ešeriai visiškai nesibaido gręžimo (vandens juk tik iki kelių…). Išmarmi eketę, nuleidi masalą ir greitas atsakas, tarsi grąžtas nebūtų nubaidęs žuvį, o atvirkščiai – ją sudominęs ir priviliojęs. Kad žūklei nepritrūktų spalvų, ant blizgutės spėja pasikarti ir dvi nedidelės lydekaitės. Suprantama, jos greitai atkabinamos nuo kablio ir paleidžiamos atgal į savo stichiją.
Žodžiu, diena pavyko. Kaip visada, visi įrodymai nuotraukų galerijoje. Prisipažinsiu, buvo kiek egzotiška ir keista žvejoti tokiomis sąlygomis. Atrodytų, kad po tokiu ledo ir sniego sluoksniu, tokiame menkame gylyje žuvis turėtų būti apsnūdusi ir vangi (visgi, deguonies kiekis tokiame vandenyje veikiausiai nėra didelis), tačiau faktai kalba patys už save. Grąžtu kone tiesiai virš galvos gręži eketę, o žuvis nesibaido. Tiesiog taip būna. Belieka padėkoti Ramūnui už visą šiandieninį žvejybinį gidavimą ir patarimus. Koks galėtų būti naudingas patarimas visiems iš šios istorijos? Turbūt lengva ranka nereikėtų numoti į atokius, apleistus ir nedidelius vandens telkinius. Iš pažiūros jie gali atrodyti kaip dykros, tačiau kartais, akivaizdu, gali maloniai nustebinti taip, kad net giliausiam sapne to nesusapnuotum.
Iki kitų kartų! Nesušalkit ir nesustokit eksperimentavę!
