Na ką, pagaliau ir man pavyko pradėti taip ilgai lauktą poledinės karšių žūklės Kauno mariose sezoną. Iki tos pradžios buvo nemaža reikalų reikaliukų. Pirma žvejyba kiek prisvilo kaip tas blynas ant keptuvės. Paaiškėjo, kad metas pasikeisti palapinę. Priežastis labai gyvenimiška ir banali – ji tiesiog per plona atlaikyti arktinį šiųmetės žiemos šaltį. Tad nusipirkome storasienę palapinę ir visos bėdos dingo kaip dūmas neblaškomas vėjo.
Na o dabar keliaukime prie svarbiausiųjų šios dienos reikalų (juk dėl jų čia ir susirinkom). Šeštadienį oras pasitaikė gražus – lengvas minusiukas ir kepinanti saulutė – net degintis vidury sausio galima. Ar galima tokiu oru likti namie? Tikrai ne! Be to, girdėti kalbų, kad jau drąsiau lipamas Kauno marių ledas ties Palemonu (vadinamąja „Palemono keramika“). Tad sėdam į automobilį ir važiuojam patikrinti. Atvykęs į vietą pamatau, kad nėra laisvos vietos automobiliui. Vargais negalais randu plyšelį ir įsispraudžiu su visa savo manta.
Nuotaika iškart šokteli į palubes. Nors Kalėdos jau senokai baigėsi, aš kaip tikras barzdočius – kaip tikras Kalėdų senelis – traukiu roges, pilnas dovanų karšiams. Pasileidžiu baltais keliais per pusnis ieškoti savojo plotelio ant ledo. O ten pats tikriausias palapinių miestas bestovintis. Topteli mintis kiek atsitraukti nuo jo, nes kitaip gali būti liūdnoki reikalai su kibimu. Dėl šios priežasties pastatau palapinę kiek atokiau nuo visų.
Tiesa, pamiršau kelis žodžius pasakyti apie savo naująjį pirkinį. Išsirinkau mūsų bičiulių Atora palapinę ir turiu pasakyti, kad tikrai nenusivyliau. Patogu ir lengva pastatyti, o kainos ir kokybės santykis – puikus. Po tokiu stogu belieka tik mėgautis žvejyba ir nebereikia galvoti apie vėjo perpučiamas sienas.
Na o dabar apie pačią karšių medžioklę. Pradedu jų viliones didelėmis karpytų musės lervų siuntomis – verčiu šėryklą vieną po kitos (startui su jauku iš viso ~200 g.). Mano nuomone, poledinės karšių žūklės Kauno mariose pagrindas –gyvųjų masalų karpiniai. O toliau viskas labai paprasta – lengva sistemėlė – paprasta plūdelė (ne gėlytė), 10-15 cm pavadėlis su švinuku ir kabliukas. Tikrai lengvesnis ir greitesnis pasiruošimas žūklei nei vasarinio feederio atveju.
Nepaisant didžiulio entuziazmo (visgi išbandoma nauja palapinė), pirmosiomis valandomis su manimi tuo pačiu džiaugsmu karšiai pasidalinti nepanoro. Nė kibimo, visiška tyla ir ramybė. Po kiek laiko nugirstu iš aplinkinių, kad ir kiti tomis pačiomis realijomis gyvena – niekas nieko nepagauna. Po tokių žinių pradinė nuotaika pamažu pradėjo leistis kalniuku žemyn. Kažką reikia daryti… Nusprendžiu padaryti dar vieną rimtesnę pajaukinimo bangą. Laimei, į šį mano šauksmą atsako jau sulaukiu. Prabėga 20 min. ir pagaliau pirmieji kibimai. Įkimbu į savo meškerėles ir netrunku karšelius išprašyti į svečius ant ledo. Tai didesnėmis, tai mažesnėmis bangelėmis karšiukai nuo tos akimirkos kabaliojosi iki pat žūklės pabaigos. Buvo ir tokių, kurių nepavyko pakirsti ar kurie atsikabino… Bet kuriuo atveju smagiausia ir svarbiausia, kad veiksmo buvo. Koks galutinis rezultatas, kaip visada, nuotraukų galerijoje.
Belieka oficialiai visiems paskelbti – 2026-ųjų poledinės karšių žūklės sezonas pradėtas!
Iki kitų kartų!
