Kai visą savaitę planuoji savaitgalio žvejybą, o jai pagaliau priartėjus, supranti, kad visas pirmines intencijas veja kiti planai ir darbai, tokį galutinį scenarijų „prastu“ gali pavadinti tik labai aukštos kultūros žmonės arba žinių vedėjai, kalbantys tiesioginiame eteryje. Gaila, taip atsitiko būtent man. Penktadienio pavakarę paaiškėjo, kad ilgai planuotą rytinę šeštadienio karosų žvejybą Skirvytėje keičia neplanuotos kelionės. Jos truko abi savaitgalio dienas, todėl apie rytą prie vandens galėjau pamiršti, o vakarinei žūklei sekmadienį, regis, nebeliko nei noro, nei jėgų. Tačiau vos po visų klajonių prigulus ant sofos ir įsijungus televizorių staiga toptelėjo, kad turiu pasiruošęs automobilyje visą žūklės įrangą, o saulė dar toli gražu iki laidos. Kitaip sakant, reikia bent kelioms valandoms patikrinti Skirvytės karosus.
Atvykęs į gerai visiems žinomą antrąją krantinę, greit įsitikinu, kad apie puikų karosų kibimą žinau ne aš vienas. Ironiška, bet radau vietą krantinės gale, netoli vadinamojo „miškelio“. Tai mano paties išpjauta ir paruošta vieta, kurią buvau pasidaręs pavasarį žvejodamas karšius. Tiesa, tada žvejyba buvo labai sėkminga. Tad susiruošiu įrangą, susimaišau jaukus ir sėdu suvilioti bent kelių burbulų. Jaukas labai elementarus – įvairūs likučiai, papildyti beveik kilogramu vakuumuotų kukurūzų. Be to, žūklės metu gausiai karpiau ir konservuotus kukurūzus. Karosai nėra labai išrankūs, todėl tikėjausi, kad mano siūlomi masalai jiems tiks ir patiks.
Vis dėlto po pirmos valandos pradėjau įtarinėti save, kad pernelyg nerūpestingai parinkau jauko kombinaciją. Per tą laiką sulaukiau tik poros kibimų, nė iš tolo nepanašių į aštrias karosų atakas. Kadangi startavau su 0,16 mm pavadėliu ir 10 nr. kabliuku, nusprendžiau kiek palengvinti sistemą (0,12 mm pavadėlis, 12 nr. kabliukas). Ir ką jūs manot? Atsako ilgai laukti nereikėjo. Pirmiausia prasidėjo labai įdomūs kibimai. Ant kabliuko dėmesio sulaukė kukurūzai. Buvo tikrinami mano refleksai – atrodė, kad dar akimirka ir reikia kirsti, bet galop viskas nurimdavo. Reikalai pasitaisė pakeitus masalą į nedidelį gabaliuką slieko ir dvi musės lervas – viskas kardinaliai pasikeitė į gerąją pusę. Ta proga po pirmo užmetimo kažkas nusprendė sulaužyti mano meškerykotį. Pakertu ir jaučiu, kad aname gale jis – Skirvytės karosas. Jis išduoda save atkakliu priešinimusi ir valo tempimu pasroviui į šoną. Tai tikrai ne karšis, o mano išsvajotas karosas. Kelios akimirkos ir pirmas šiandienos karosas graibšte! Po ne ilgos valandėlės pirmuoju pasekė ir antras karosas, ir trečias, ir….
Visgi po dar vienos intensyvios valandos pradėjo lyti lyg iš giedro dangaus. Tam buvau nepasiruošęs, todėl teko pėdinti iki automobilio skėčio. Gaila, bet žvejodamas po skėčiu susidūriau su žuvų pakirtimo ir pataikymo į tašką problema. Nuotaiką drumstė ir keletas neištrauktų gerų karosų. Be to, regis, buvau užkabinęs ir karpiuką, bandžiusį iš rankų išplėšti meškerę. Nežinau, ką jis būtų su ja daręs, jei būtų pasisekę, bet „pasisekė“ man (neatlaikė 0,12 mm storio pavadėlis). Tai buvo paskutinis tos dienos žūklės kibimas. Tiksėjo paskutinės suplanuoto laiko minutės, lydimos pasibaigusio lietaus, sušlapusios visos įrangos ir už horizonto besileidžiančios saulės. Nenorėdamas tapti masalu uodams, susikroviau mantą ir išvažiavau namo džiovinti meškerių.
Kaip ten bebūtų, po intensyvios savaitgalio pradžios tai buvo geriausia, kas galėjo man nutikti. Nors kiaurai sušlapau ir reikės kokias dvi dienas džiovinti balkone įrangą, tačiau tokią žūklę tikrai pakartočiau, kad ir tuojau pat… 😊
