Sveiki ir sveikos sulaukę 2026-ųjų metų. Dar visai neseniai skundėmės, kad nė su žiburiu nematyti bent kiek padoresnio šaltuko, o dabar va – visą savaitę prognozuojamas speigas, kuris turėtų rimčiau sukabinti bent mažesnes ir nuošalesnes balas. Man, kaip lengvai kuoktelėjusiam žvejui, savaitė yra pernelyg ilgas laiko tarpas, todėl šiandien pat, vos nugirdęs žinią, kad kažkur jau užlipama, išlėkiau pats pirmasis iš klubokių pradėti naująjį žvejybos sezoną.
Suprantama, apie jokius rimtesnius telkinius ir dar rimtesnius laimikius niekas nesvajoja (nors lyg ir paskelbtas visuotinis Nevėžio duobės šturmas) – svarbiausia užlipti ant ledo ir nuraminti viduje sukirbėjusį kirminą. Taip ir buvo padaryta. Nuskuodžiau iki nedidelio „žieminio ofiselio“ netoli Kauno. Tvenkinukas mažas, ledas ant jo pakankamai saugus (7–8 cm). Nekantrūs ir greiti grąžto sūkiai, po kurių dar nekantriau lengvai drebančiais pirštais bandau sučiupinėti avižėlės valą. Pernelyg neišsiplėsiu šį kartą – ne tik dėl to, kad pavyko prikalbinti tik sprindinukus ešeriukus ir kuojytes…
Reikalas tas, kad visa mano šiandienos žvejyba vos kelios valandos – kaip sakoma, tik kirminui nuraminti. Kaip ten bebūtų, džiaugiamės ir tuo, ką turim. Nulėkta ant ledo, pasėdėta ir pagauta žuveliokų. Belieka lukterėti, kol rimčiau užtrauks didesnius vandenis – tada, tikiuosi, ir kalbos, ir veiksmo bus daugiau.
Kol didieji šalčiai dar tik priešaky, noriu visus paraginti laikytis visų saugumo priemonių. Saugokite save ir kitus, nelipkite ant ledo, kol neįsitikinote jo saugumu.
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
