„Tuoj dar mus ir iškruš“, – sąmojinga ir lakia fraze banditišką mūsų šiandienos žvejybą apibūdino vienas didžiausių banditų Giedrius. Tiesa, jo turėta omeny prasidėjusi kruša, kuri surinko paskutinius šilumos trupinius, likusius po kovos su lietingu ir vėjuotu kovo rytu. Nesumeluosiu pasakęs, kad kur kas šviesesnės ir šiltesnės nuotaikos bei lūkesčiai buvo žvejybos pradžioj. Šįkart mūsų buvo visas ketvertas: tiesiai iš laidos filmavimo (rekomenduojame visiems ta proga pasižiūrėti naujausią „Šiandien kimba“ laidą) atskuodęs Giedrius, du brolių Švagerių (Aivaras ir aš) bei dzūkų dzūkas Ričardas. Kažkur už nugaros palikę Neveronis, trejetas mūsų lengvasvorių automobilių su visa žvejybine manta (prašalaičiui veikiausiai atrodytume kaip į Gariūnus išsiruošę prekeiviai) sugarmėjo prie svajingųjų Kauno marių tolių. Buvome lygiai šeštą, jau kiek prašvitus. Juokeliai šposeliai ir mes jau prie vandens. Šalta, vėjas „tiesiai į mordą“ (vėl to paties Giedriaus žodžiais tariant). Į mordą tai mordą, išgyvensim, kad tik žuvys kibtų. Jaukų ir masalų pasiūla klasikinė – tamsus apyskurdis jaukas, muslervės, pinkutės ir trūkliai. Pastarųjų galėjome nė nepirkti, mat, jų pridėtinė vertė šiandien buvo niekinė. Nemanykit, kad visa šia minorine preliudija ruošiu dirvą eiliniams pasiteisinimams. Nieko panašaus! Pirmi metimai ir iškart pirmi kibimai! Pačiam per nugarą perbėgo šiurpas (ne nuo šalčio), kai pirmu užmetimu sulaukiau išreikšto viršūnėlės linktelėjimo. Ne man jums pasakoti, kokiomis nuojautomis ima gyventi širdis, kai žvejys pirmu švystelėjimu parsitraukia nelaimėlę delninę kuoją. Dėkui Diev, šįkart nuo šio prakeiksmo visi sėkmingai išsisukom, bet viltys, didžiosios viltys ėmė augti geometrine progresija. Maža to, po lengvo užsižiopsojimo į kaimyną pamatęs vagiamą savo viršūnėlę ir suskubęs gaudyti nenaudėlį, pajuntu, kad anam gale dėdulė standartinis marių karšis (apie 1 kg.). Ir visai tai ketvirtu ar penktu metimu!!! Ričardas šventę mano kieme iškart palydi aštriu juokeliu ir grįžtam prie darbų. Laimei ar nelaimei, pagauti akimirkos žavesio paspartinam žirklučių darbą ir pagausinam gyvų masalų karpiniais šėryklų turinį (juk karšiai besočiai mėsėdžiai!). Gal tai būta lemtingos klaidos, o gal tiesiog besikeičiančio paros ciklo, bet pirmojo karšio pasekėjų reikėjo laukti ilgai ir visai kitu atstumu. Neatmestina, kad rytą ties priekrantės šlaitu besisukioję pavieniai karšiai tiesiog atsitraukė toliau. Apie tai detaliau galėtų papasakoti Ričardas, mat, jis smarkiai pasitolinęs distanciją artėjant popietei dar sugebėjo prikalbinti keletą puskaršių. Tuo tarpu likusi mūsų trijulė mažiau ar daugiau gyveno kuojų mums skiriamu dėmesiu. Grumdamiesi su visa šia nežinia ir „mordiniu“ vėju, galiausiai nugyvenome iki popietės. Reziumė ir galutinis rezultatas – krūvelė kuojų pramaišiui su keletu karšiokų. Beliktų pridėti, kad Dievo į medį nenuvarėm, džiaugiamės tuo, kad pavyko visai smagiai pažuvaut tokiu oru, per kurį dažnas laukan nosies išvis nekištų! Mes vis dėlto nugalėjome save, blogą orą ir dar šiek tiek įnoringai kimbančių žuvų! Be to, juk banditai niekada normalioj dienos šviesoj nesirodo!
Iki kitų kartų!









