Kapitoniška karšių žvejyba po naktinių klajonių Nemuno krantais

Šio reportažo pavadinime galbūt kiek panegiriškai skambanti „kapitoniška karšiū žvejyba“ iš tiesų simbolizuoja vargo ir nežinios persunktų naktinių klajonių galutinį tašką Kapitoniškėse. Žvelgiant į potencialias žvejybines vietas (kur dar galbūt nėra užklydusi ne tik žmogaus koja, bet ir akis) pro kompiuterio langą, pasaulis atrodo kur kas aiškesnis, lengvesnis ir paprastesnis. Genami elementaraus smalsumo ir poreikio išplėsti savo žvejybinių vietų geografiją, kartu su Ričardu nusprendėme prazonduoti Nemuno priekrantes aplink Darsūniškį. Juk koks nors plyšys turėtų būti. Maža to, ankstyvą išvyką paryčiais (preliminariai pas Ričardą turėjau būti 03:30) pakeitė Ričardo žinutė 23:30 „miegi?“. Kiekvienas susiduria su ta pačia problemika, pavyzdžiui, ruošdamiesi kelionei lėktuvu, – paskutinę naktį normaliai neužmigsi, neišsimiegosi ir pabusi likus gerai valandai iki žadintuvo signalo. Taigi, mes „nemiegam“ ir apie vidurnaktį horizonte už nugaros paliekam Vilniaus šilumos tinklų kaminus.

Tokie valiūkiški sprendimai pulsuoja gyvenimiška energija ir gera nuotaika (didžiulis miego stygius kitą dieną, žinoma, tuo metu niekam nerūpi). Pakeliui išlandžiojam visus galimus ir negalimus, žinomus ir nežinomus artėjančios žūklės taktikos užkaborius. Žiežmariai, Kruonis ir posūkis į žvyrkelį pirmosios potencialios vietos link. Kelias iki jos labiau tiktų bekelėms pritaikytiems keturračiams nei mantos prikrautam B klasės mersedesėliui – smėlis, duobės, purvas, spygliuočių tankumynės ir vyšnaitė ant torto – upelis, kurį forsuojame tarsi tanku, nes jokio tiltelio niekur nematyti. Tokios džiunglės, regis, turėjo tapti aiškiu signalu, kad judame nuošalaus žvejybinio taško link. Tokią mintį akimirksniu nuveja staiga (antrą valandą nakties) už nugaros nušvitusios kito automobilio šviesos. Galbūt jau tuomet būtų buvęs tinkamiausias metas apsisukti, nes perteklinį mašinos laužymą bekelėje galiausiai vainikavo didžiulė automobilių sangrūda galiniame destinacijos taške. Nereikė nė klausti, kokios mintys tuo metu užpuola. Pačioje „slapčiausioje“ žūklavietėje tikrų tikriausias vakarėlis su palapinėmis, laužais ir kuo tik nori. Jausmas, kad papuolei ten, kur tavęs tikrai nereikia. Dar pabandom klustelėti apie galimas laisvas vietas, bet pusiau lietuvių-rusų kalba išgirstame atsakymą, kad nieko gero čia nereikėtų tikėtis. Ką gi, sukamės ir grįžtam atgal. Nuotaikos jau ne tos, jau nebe Vilniaus šilumos tinklų kaminai. Mes nepasiduodam ir tęsiam žygį Vasko de Gamos keliais toliau. Prasukam pro seną gerą Darsūniškio pylimą – viskas užimta (ką ten veikti šiuo metu???). Nuotaikos ir viltys sėkmingai bliūkšta ir toliau – Uždarsūniškis, Astragai, Sekionys – arba automobilių kontūrai, arba privačios užkardos ties potencialiais keliais prie Nemuno. O tu Rumšalungma, negi tu taip nenori paleisti savo vaikų? Bet jei motina šaukia, privalu gi atsiliepti. Grįžtam į pagrindinį asfaltą ir judam jau šiandien važiuotu maršrutu. Darsūniškis, Kruonis, Kruonio HE, Dovainonys. Gal prasukam pro Kapitoniškes? Prasukam! Po tokios totalios Kaziuko mugės net pačiose, regis, atokiausiose vietose nieko doro nesitikim. Bet dabar jau tiktų bet kas, kad tik tos beprasmės klajonės baigtųsi. Gal tai yra pačios tinkamiausios akimirkos patikėti Dievo egzistavimo, bet mūsų nakties kančias baigia akmenuotas plyšys kranto linijoje pačioje Kapitoniškių ruožo pradžioje. Viskas tiks, nieko daugiau nereikia, nieko neieškosim, palaipiosim šįkart per tuos akmenis, turim gi platformas, įsibrisim etc. Kiek dar turim laiko planuotam kelių valandų ryto miegui? Daugų daugiausiai valandą. Pabandome jį paskubinti buteliu gardaus latviško alaus. Gimnastikos figūros ant automobilių sėdynių tęsėsi gal kokias dvidešimt minučių ir po eilinio „nemiegam“ jau pradedam kuistis prie mantos. Juk dar pusvalandis ir pradės švisti.

Švystelim pirmiausia į vandenį echoloto akį – piktų parandžių nėr, gylis laipsniškai didėjantis iki echolotu pasiekiamų 7 metrų ir pavieniai tiek didesnių, tiek mažesnių žuvų simboliai. Praskutam švineliu dugną – jokių pasaulio stebuklų. Kuo toliau, tuo minkštesnis dugnas. Šiek tiek švinas kliūva visai pakojui (apie 20 metrų), kur gylis nebesiekia ir 3 metrų. Tiesa, aplink dominuoja Kauno marių klasika – signalizatoriais ir varpeliais ginkluotų meškerių armija. Mudu su Ričardu iš šio konteksto aiškiai išsiskiriame bent jau vizualiomis savo apeliacijomis į žvejus sportininkus. Visgi mums po užpakaliais platformos! Ričardas šyptelėjo, kad galbūt dėl to niekas neskubėjo su mumis pasilabinti ir aptarti žvejybinių ryto realijų. Na ir galiausiai – žvejybos taktika bei rezultatai. Susėdom petys į petį, kadangi manevro laisvę mažino ne tik glaudi žvejų kaimynystė, bet ir vis gausiau žaliuojančios priekrantės žolės. Ričardo arsenale – žalsvas mišrios prigimties jaukas, akcentuotas marcipaninės aromatikos, na o mano – akcijinis norfinis VDE. Nežinau, ar už šį savo skūpumą / taupumą galiausiai sumokėsiu dvigubai, bet šįkart likau už Ričardo nugaros. Jei dar pirmosiomis ryto valandomis laikėmės apylygiai, tai įdienojus likau daugiau stebėtojo vaidmeny. Nors pliku užpakaliu tikrai nelikau (norma sugaudyta), bet akivaizdu, kad Ričardo taškas dirbo geriau. Ar tai masalų keitimo dinamika, ar jaukas, ar taško distancija (Ričardas gaudė ~ 10 m. toliau), ar dar kas, bet jo sąskaitoje ne tik big fish‘as, bet ir +7 kg galutinio laimikio. Tikrai šauniai (dėl šitų Ričardo ekscesų turėtų sunerimti Nerijus)! Man pačiam paguoda tik ta, kad kaimynų tradiciniai būdai efektyvumu atsiliko dar didesniu atstumu nuo manęs, nei aš nuo Ričardo. Išties akivaizdu, – žvejojama kone tuose pačiuose ruožuose, bet rezultatyvumo skirtumas didžiulis. Kiek teko matyt, kaimynai sugaudė tik pavienes žuvis. Akcentuotas taško pasirinkimas, intensyvus jaukinimas, keičiamos masalų kombinacijos, žvejyba 3-4m2 plote (jei pavyksta, žinoma, jei leidžia oro sąlygos ir ne pernelyg didelis atstumas) – visa tai yra esminės prielaidos geresniam rezultatui pasiekti. Tiesa, kadangi mano pasirinktam taške santykiniu požiūriu būta daugiau kriauklių (gal tai lėmė ir mažesnį mano lūkesčių ir galutinio rezultato santykį), gausesnės šįkart buvo ir mano aukos dievams. Iš viso be kabliukų parsitempiau daugiau kaip dešimt pavadėlių (juokinga buvo iki pirmų penkių kažkur). Na ir summa summarum – totalaus miego stygiaus iškreiptų veidų su savo laimikiais nuotraukos. Šiaip jau, nepaisant visko, karšių žvejyba buvo puiki, sugautas žuvų kiekis tikrai ne prastas (per abu ~17 kg), tik, matyt, viso ryto nuotykių visumos iki galo dar neleido suprasti klajojimo patirtis ir nuovargis. Kaip ten bebūtų, visa tai virs dar vienu atsiminimu, kurį bus galima ir anūkams, ir proanūkiams papasakoti (jei tokio amžiaus sulauksim).

P.S. Klubo bičiuliai, plėskim savo žvejybinių geografiją, nes tokius ryto nuotykius smagiau skaityti nei savo kailiu patirti.