Kažkada žiemą Rumšiškėse nusižiūrėjau simpatišką kampelį, kuris, mano galva, galėtų būti visai perspektyvus feederinės žūklės taškas. Sykį jau ten buvau ankstyvą pavasarį, tačiau visos didžiosios mano viltys tuokart išvirto į saujelę kuojų. Dabar gi po kiek sėkmingesnės žūklės ties Kruoniu (apie ją susukau vaizdo reportažėlį ir įkėliau į mūsų klubo Youtube kanalą; žr. nuorodą po tekstu) vėl pradėjo įkyriai landžioti mintis, kad galbūt būtų verta suteikti Rumšiškėms dar vieną šansą.
Žvejybinės dienos scenarijus tradicinis. Ryte darbai, reikalai ir rūpesčiai, todėl iš namų pajudu kiek po vidudienio. Pakeliui užsuku į žūklės reikmenų parduotuvę masalų. Lauktuvių karšiokams vežu porą šimtų gramų trūklių, gerą litrą muslervių, dvi dėžutes sliekų ir karamele pagardintą Champion Feed jaukų asorti. Kad viskas neitų kaip per sviestą, šiek tiek nervus patreniruoju prie kelių klampių Vilniaus sankryžų, kur mane pasitinka nedidelės automobilių sangrūdos. Galop po gero pusvalandžio pradedu lenktyniauti su vėju, skuosdamas Rumšiškių link.
Tiesa, reikėtų pasakyti, kad su vėju tądien nelabai buvo įmanoma palenktyniauti. Visi sinoptikai kelias dienas uoliai kartojo, kad trečiadienį artėja pasaulio pabaiga – škvalai, liūtis ir gūsingi vėjai, kitaip sakant, dangus turėjo maišytis su žeme. Protingiausia būtų tokią dieną drybsoti ant pečiaus, bet, kai sergama psichine mėgėjiškos žūklės liga, visos audros bejėgės. Pasuku nuo autostrados į Rumšiškių žiedą, tada tiesiu taikymu prie bažnytėlės ir leidžiuosi prie kranto žiūrėti, koks mano žieminės vietos svetingumas.
Nusileidžiu nuo kalniuko žemyn ir prasibraunu prie kranto linijos. Kiek akys užmato, nė vieno žvejo. Baisinės bangos kaip jūroj ir sinoptikų prognozės, matyt, visus sveiko proto žmones išvarė namo. Kažkur tolėliau matyti tik spiningautojo bangų mėtoma valtis. Visas krantas apžėlęs žolėmis, todėl akivaizdu, kad čia seniai nieko nebūta. Tiesa, apie žmogaus pėdsakus byloja numesti tušti jauko pakeliai (visgi, dar esame kiauliukai). Šoku į savo bridkelnes ir bandau patikrinti, ar pasiekiamas žvejojamas vanduo, ar galima žoles kiek prasivalyti.
Po pirmosios patikros, panašu, kad kaip nors čia įsikursime. Apsuku dar vieną garbės ratą iki mašinos, susimetu į karutį visą savo mantą ir dar kartą leidžiuosi nuo kalno. Įsibridęs kone iki pažastų specialiomis šukomis graibstau priekrantės žoles. Pasidarbuoju geras dešimt minučių irrrrr…. paskutinių metimu sėkmingai paaukoju savo šukas dievams (nepastebėjau, kaip atsilenkė šukas laikanti jungtis). Ką gi, dar vienas ženklas, kad galbūt geriau sukti namo? Ne pirmas ir ne antras likimo smūgis, tad kenčiam toliau. Susirenku pedaną ir nešu jį statyti. Bangos mėto jį kaip pūkelį. Reikalą savo svoriu pataiso platforma, bet apie jokį stabilumą negali būti nė kalbos. Gamtos stichija vis primena apie save kas kelinta banga smarkiai sudrebindama mano sostą…
Po visų pasiruošimų ir permąstymų žvilgt į laikrodį – pusė keturių. Jei viskas gerai, gal spėsime tinkamai pasiruošti ir deramai pakviesti svečius vakarienei. Svareliu patikrinu dugno reljefą. Gylis netolimu atstumu (~35 m) visai simpatiškas – apie septynis metrus. Prie pat kranto nemenkas, bet neaštrus šlaitas, todėl klipsą tradiciškai kabinu radęs ruoželį prieš „tarką“. Kone automatiškai pirmosios didžiosios šėryklos lekia skrosti vėjo su gausiomis trūklių porcijomis. Pakarpau jiems į kompaniją ir šiek tiek musės lervų.
Pirmas pusvalandis tuščias. Atsiliepia visų žvejų didžiausias draugas – pūgžlys (matyt, į trūklius sureagavo). Paskui jį po kiek laiko paseka delninis karšiukas. Ką gi, žvejyba jau nebe tuščia! Prisipažinsiu, kad visą žvejybos laiką, nepaisant nepalankių oro sąlygų ir visiškai naujos vietos, jaučiau vidinę ramybę, buvau įsitikinęs, kad karšių čia aš tikrai pagausiu. Taip ir buvo. Nors didžiulės bangos trukdė normaliai sekti meškerės viršūnėlę, tačiau atėjus dėdulei karšiui visos abejonės greit dingdavo. Pirmasis karšis užkibo, regis, baigiantis antrajai žvejybos valandai. Išreikštas linktelėjimas, pakirtimas ir gerą kilogramą sveriantis karšis netrunka atsidurti graibšto galvoje. Po pirmojo karšio pasirodo ir antrasis (karšis atėjo į tašką), tik, deja, pastarasis sugebėjo pasislėpti priekrantės žolėse.
Per gerą valandą ir per pirmą karšių užėjimą sugaunu keturias galvas. O po to tyla. Praslenka viena valanda, antra – vien neaiškūs patempimai ir lengvai aplamdytos musės lervos. Negailiu karpinių, bet situaciją nesikeičia. Laikrodis priartėja prie aštuntos valandos vakaro ir po truputį pradedu mąstyti, kad laikas pakuotis namo. Keturi karšiai tokiomis sąlygomis – visai neblogas rezultatas. Be to, lyg tyčia toli horizonte matau nejuokais apniukusį dangų. Kad abejonių dar mažiau būtų, tiesiai virš mano taško praplaukia didžiulė barža su keistai besišypsančiais veidais.
Nulipu nuo platformos ir pradedu po truputį rinktis mantą. Tik žiū – tarsi ant spirgų pradeda šokinėti meškerės viršūnėlė. Ką gi, bėgu gelbėti meškerės nuo dar vieno karšio (vėl 1kg+ standartas). Ta proga pridedu į šėryklą karpinių ir šiek tiek lukteliu ilgiau užmetęs. Ir vėl kibimas – panašu, kad sulaukiau antro karšio užėjimo. Labai keistas jausmas apima tokiomis akimirkomis – tarsi jau ir esi nusiteikęs važiuoti namo ir nori pabėgti nuo artėjančio lietaus, bet suaktyvėjusi žuvis priverčia visa tai permąstyti. Per gerą pusvalandį pagaunu dar tris karšius (iš viso aštuoni jau). Vienas geras kibimas liko nerealizuotas. Išlaukęs dešimt minučių be kibimo, nusprendžiu nebejuokauti su gamta ir nežaisti su likimu (mat, su visa manta dar reikia atgal užsiropšti į kalną).
Po visų kančių ir vargų, lygiai dešimtą pajudu iš Rumšiškių namų link. Nuojauta šįkart manęs neapgavo. Žuvies pagavau, vietą patikrinau, teoriją įrodžiau. Dabar galima judėti pirmyn ir ieškoti kitos naujos vietos. Nors žvejyboje didžiausią malonumą suteikia sugaunamas laimikis, tačiau ir naujų vietų paieška, nauji atradimai taip pat ne ką mažiau malonūs! Be to, tai vienintelis būdas išplėsti savo žvejybinių vietų geografiją ir rasti niekieno nelankomą kampelį. Mission accomplished!
zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!
Atora Fishing – teisingas produktas už teisingą kainą!
Žūklės video reportažas:
