Žinote, kokią kitą reikšmę galėtų turėti lietuvių kalbos žodis ‚užplakti‘? Jis galėtų atspindėti jauseną, kai visą žvejybinę sesiją negali atsiginti kimbančių plakių. Savo sąskambiu minėtas veiksmažodis primena populiarų necenzūrinį žodį, kurį dėl savaime suprantamų priežasčių čia neminėsime. Jei pasakai, kad „mane jau užplakė“ – trumpai ir drūtai nurodai, kad tau iki gyvo kaulo įgriso išverstakių plakių kabaliojimasis. O jei dar į žūklę važiavai gyvendamas visai kitomis viltimis…
Kol klubo branduolys skaičiuoja šimtus kilometrų važiuodami į Nemuno žemupį ir besiruošdami artėjančiam Lietuvos dugninės meškerės čempionato B lygos startui, kiti gi banditai, radę daugiau ar mažiau laiko trupinių, lekia prie kur kas artimesnių vandenų tenkinti žvejybinių savo lūkesčių. Kas šeštadienį vaiko blogas nuotaikas ir zvimbiančius vabzdžius prie Neries, o kas sekmadienį po beveik nemiegotos nakties nori pirmieji pastoti kelią per nerštą išbadėjusių karšių kaimenėms Kauno mariose. Mudu du broliu Švagerių – Aivaras ir aš – šįsyk priskyrėm save antrajai grupei. Juk pernai panašiu metu pussolidžiai karšiai jau puikiai lankstė meškerių viršūnes, tad kodėl šiemet turėtų būti kitaip? Žinoma, kad neturėtų. Ir nebus! Lekiam į Anglininkus!
Tokiomis įsipirštomis nuotaikomis mudu su Aivaru tradiciškai stabtelime prie vienos populiarios degalinės apie pusę penkių ryto. Įprastiniu tapęs ritualas – nusipirkti kelionei kavos, butelį geriamojo vandens ir gal kokį saldėsį. Oras iš fantastikos srities – ties miškų keteromis pamažu kylanti saulė, beveik nejaučiamas brizas ir lengvu sidabru pasidengusias pievas glostantis rūkas. Važiuojam ir kaifuojam – laikas, kurį matuoti įprastais matais nėra jokios prasmės. Būtų galima tiesiog važiuoti ir grožėtis. Žodžiu, žūklės preliudija dešimt balų, belieka tikėtis, kad lygiai taip pat gražiai mus pasitiks žvynuotieji Kauno marių gyventojai.
Kad ryto programa būtų su kaupu (t. y. kad būtų padaryta ryto mankšta), nutįsiame visą savo žvejybinį turtą gerą puskilometrį pievomis ir žiemkenčių laukais. Aplink – nė vieno žvejo. Visiška tyla ir ramybė. Beveik visiškas štilis ir ant vandens. Tiesa, praktika rodo, kad tokios gamtos grožybės retu atveju koreliuoja su žuvies aktyvumu. Visgi, vandens paviršiuje, tai vienur, tai kitur, pasirodantys ratilai tarsi bylotų, kad šįkart ši koreliacija nėra tokia griežta. Paskubomis nudardėję prie vandens statoku priekrantės šlaitu, iškart imamės jauko ruošimo. Specialiai nemaišėme jauko namie – mintis tą pačią receptūrą aromatizuoti skirtingais kvapais ir taip išsiaiškinti, kuris iš jų veiksmingesnis. Aš finaliniu jauko ruošimo etapu šliukšteliu tradicinio brasem‘o, o Aivaras – karamelės. Iškart galiu pasakyti, kad šis aromato skirtumas galutiniams žūklės rezultatams didesnės įtakos neturėjo. Iš kur tokia išvada, paklausite?
Atsakymas iš esmės labai paprastas. Visą žūklės pusdienį mūsų pasirinktoje žūklavietėje dominavo smulki žuvis – plakių ir mažų karšiukų armija. Patirtis byloja, kad žuvies dydis implikuoja jos mitybinius įpročius. Sąryšis trivialus – kuo mažesnė žuvis (ir kuo jos daugiau), tuo ji mažiau išranki masalui ir jaukams. Kad ir kiek mes bandėme varijuoti masalų kombinacijas, keisti gyvųjų masalų padavimo į tašką strategiją, esminio pokyčio nebuvo. Galima pastebėti nebent tai, kad trūkliai ant kablio buvo įdomesni karšiukams, o musės lervos – plakiams. Suprantama, užvertus jiems ant galvos puskibirį masalų, kibimas kiek prislopdavo, tačiau po geros valandėlės meškerių viršūnėlės vėl atgydavo tarsi purtomos elektros. Laimė, jei anam gale prisistatydavo kiek didesnis egzempliorius (žinoma, santykine prasme) – tada pavykdavo nusikaltėlį pričiupti nusikaltimo vietoj… Kai tomis pačiomis pėdomis pasekdavo mažieji eksponatai, viskas ir pasibaigdavo meškerės purtymu. Viena vertus, veiksmas nenutrūkstantis ir neleidžiantis prisnūsti ant kėdės, kita – nuobodus užburtas ratas.
Tokia ta mūsų žvejybinio pusdienio reziumė. Kokia galėtų būti pridėtinė vertė šios įprastos žūklės ir kokias naudingesnes įžvalgas būtų galima padaryti ateičiai? Spėtina, kad permainingas ir neįprastai vėsus gegužės vidurys galėjo kiek sujaukti ir ištęsti karšių nerštą, todėl jie dar nepasirodė šiam laikui būdingesnėse lokacijose. Šiame kontekste nejučia prisiminiau skaitytus muselininkų tekstus apie šapalų žūklę. Jų akcentuota, kad šapalai, ypač karštomis vasaromis dienomis, patys išduoda savo slaptavietes. Paprastai sakant, atėjai prie upės, tyliai prisėdai prie krūmokšnio ir stebėk vandens paviršių. Anksčiau ar vėliau šapalas burbtels paviršiuje, rinkdamas didelio oro slėgio prie vandens slegiamus vabzdžius. Imu galvoti, kad panašus scenarijus būna ir karšių žūklėje. Jei pasirinktas žvejybai ruožas yra gausus karšių, jie, tarsi povandeniniai laivai, iškiša savo nugaras vandens paviršiuje (žinoma, tai pamatyti galima, kai yra visiškas štilis). Kitaip sakant, tam tikrais atvejais apie karšių koncentraciją vienoje ar kitoje vietoje galima spręsti iš bendrojo žuvies judėjimo viršutiniuose vandens sluoksniuose (jokių būdu neabsoliutinant to). Šįkart gi tokio vaizdo nematėme. Kilusias abejones, kad karšių čia tiesiog nėra, patikrinome Deeperio akimi. Echoloto rodmenys tik patvirtino spėjimus – prie jaukų matyti tik smulki žuvis, o visur kitur, galima sakyti, dykra. Verskis per galvą, ieškok tobuliausių jauko receptūrų, keisk masalus – niekas nepasikeis. Neįmanoma pagauti žuvies ten, kur jos nėra. Matyt, nevalia pasiduoti vėlyvo pavasario magijai ir kasmet tikėtis tokio paties žuvies aktyvumo tose pačiose vietose. Galbūt šiuo laiku karšių mariose optimaliau ieškoti mažesniuose gyliuose (mes gaudėme 6-7 metruose), netoli potencialų jų nerštaviečių. Ir išties, kartais galbūt pernelyg susikoncentruojame į taktinio lygmens sprendimus, neįvertinę bendrosios situacijos. Turiu omeny, kad svarbu išmokti skaityti tuos žuvų elgsenos ir judėjimo signalus, kuriuos „transliuoja“ pati gamta.
Bet kuriuo atveju po popietinės mankštos (nes reikėjo tą patį puskilometrį sutįsti visą mantą atgalios) sugriuvę į automobilių krėslus abu su Aivaru jaučiame malonų nuovargį. Vertėjo tiek bruktis ir rankioti tą smulkmę. Jei didžiųjų žuvų žūklė būtų banali ir lengvai nuspėjama, akimirksniu neliktų žvejybos žavesio. O dabar mintys ir diskusijos pakeliui namo, ką ir kaip būtų galima padaryti kitaip kitose žūklėse. Ką šiandienos žūklės suponuoja apie bendrąją žuvies elgseną, keičiamas lokacijas ir reakciją į orų permainas. Belieka sulaukti kitos žūklės, kad visus šiuos spėjimus būtų galima patikrinti praktiškai.
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
