Praėjo turbūt daugelio itin lauktos varžybos Stepanionių (Dubulių) tvenkinyje, kurias tradiciškai suorganizavo Panevėžio PKŽ klubas. Jei kas dar nebuvote — rekomenduoju nuvykti ir sudalyvauti. Organizacija – 10/10. Aš pats po liepos mėnesio varžybų jau žinojau, kad tikrai važiuosiu ir į šias. Kaip sakoma — suvesti sąskaitų. Reikalas tas, kad paskutinį kartą buvo padaryta klaidų, dėl kurių savo zonoje tuokart likau antras, o bendroje įskaitoje — penktas. Maža to, susisiekęs su Ričardu bei Mažvydu, sužinau, kad ir jų žvejybiniai planai nukreipti ta pačia kryptimi.
Likus savaitei iki varžybų, nusprendžiame Dubulius aplankyti su Mažvydu. Jam tai pirmas kartas Stepanionyse, todėl pradinis tikslas – artimesnė pažintis su pačiu vandens telkiniu, kad jis suprastų, kas ir kaip čia vyksta. Aš pats nesunkiai surenku 6 kg laimikį — akivaizdu, kad žuvis aktyvi ir maitinasi. Neramu tik tai, kad artimiausiu laiku sinoptikų prognozuojamas orų atšalimas, o iki varžybų – dar visa savaitė. Suprantame, kad gera treniruotė dar nieko negarantuoja, nes per likusį laiką dėl gresiančių oro permainų bendrosios realijos gali pasikeisti.
Taip ir nutinka. Oras, kaip ir prognozuota, atvėso, vanduo atšalo. Neliko nieko kita, kaip visiems trims kartu dieną prieš varžybas iš naujo patikrinti bendrąją situaciją. Mudu su Mažvydu jau 07:30 atsiduriame prie vandens, o kiek netrukus atvyksta ir Ričardas. Išsirenkame sektorius, pasiruošiame įrangą. Tiesa, tomis pačiomis mintimis gyvename ne tik mes, nes po valandėlės pradeda rinktis ir kiti žvejai sportininkai. Vietų palei krantą sparčiai sumažėja, bet mums tai tik į naudą – treniruotė didesnio presingo sąlygomis leis tiksliau išsiaiškinti, ko nori žuvytės.
Tiesą pasakius, pati pradžia liūdnoka — trys distancijos, dvi iš jų tuščios, ir tik pačioje tolimiausioje matyti, kad kažkas sukiojasi aplink suruoštas vaišes. Praeina pirmoji, antroji, trečioji valanda — žuvis beveik nerodo jokių aktyvumo ženklų. Per visą tą laiką skaičiuotuvas priskaičiuoja vos 10 žuvų, iš kurių 6 karšiukai ir 4 kuojos. Ką gi, tenka kaip reikiant pasukti galvą ir kažkokiu būdu priversti žuvį maitintis. Laimei, po keleto taktinių sprendimų per likusį laiką pavyksta prikalbinti 32 karšiukus, kurių bendras svoris pasiekia beveik 5 kg. Paskutinės valandos rezultatai leidžia pasijusti kiek ramiau, išsigryninti kai kurias taktines prielaidas ir su pozityvesne nuotaika laukti varžybų ryto.
Galiausiai išaušta sekmadienis, varžybų diena. Su Mažvydu susitinkame degalinėje tradicinės kavos, prasukame jaukus, persimetame keliais žodeliais ir pajudame Panevėžio link. Prieš pat sektorių traukimo ceremoniją susitinkame visi trys ir aptariame likusius taktinius niuansus: kaip startuoti, ką pasirinkti, kad prisikviestume žuvies. Ištraukiu 11-ąjį sektorių – tai vos viena pozicija dešiniau nei gaudžiau liepos mėnesį. Tiesą pasakius — apsidžiaugiu, nes atrodo, kad pats likimas suteikia antrą šansą ištaisyti tai, ko nepavyko padaryti vasarą. Tąsyk didžiausia klaida buvo netinkamos distancijos pasirinkimas, todėl šįkart nusprendžiu gaudyti tolėliau — kabinu klipsą ties 41 m (prieš kriauklyną).
Startuodamas negailiu jauko ir jau pirmu metimu, penktą sekundę, karšiukas lenkia mano meškerės viršūnę. Geras ūpas nedingsta ir visą pirmąją valandą, nes prikalbinu iš viso 14 karšiokų. Ne ką prastesnė ir antroji – 11 karšiukų, tik va jau trečiąją valandą visas tvenkinys, tarsi paspaudus mygtuką, „išsijungia“. Tai patvirtina ir pro šalį einantys teisėjai – jų teigimu, visiems startas buvo geras, o dabar visi ramūs.
Galvoje pradeda zvimbti gausybė minčių. Bandau nuo visuotinės nekibos pabėgti visais įmanomais būdais ir suvilioti bent dar kelis karšelius. Matyti, kad 3–4 kg laimikio kol kas nepakaks aukščiausiai vieta zonoje užimti. Galiausiai per tris valandas surenku dar 12 karšelių, o iš viso — 37 (ir dar kelias pavienes žuvis).
Priartėjus didžiajai tiesos akimirkai, paaiškėja, kad mano sugautas laimikis sveria 5,002 kg. Neslėpsiu, smagu tokį svorį pasiekti, bet žinau, kad dar anksti džiaugtis, nes maniškėje zonoje yra žmonių, šiame sporte jau spėjusių nuveikti daug didelių darbų. Vis dėlto po geros valandėlės mane pasiekia gera žinia – mano rezultato pakanka pirmajai vietai zonoje užimti. Be to, su šiuo rezultatu man atsiranda vietos ir ant pjedestalo – šiose varžybose užimu prizinę trečiąją vietą!
Ką gi, prakeiksmas įveiktas ir Dubuliai po ilgesnės pertraukos „pramušti“. Labai džiaugiuosi bičiulio Mažvydo pasiekimu, kuriam iki aukščiausios pozicijos zonoje pritrūko vos 200 gramų (galutinėje įskaitoje jo užimta solidi 8-ta vieta). Vadinasi, taktinis planas varžyboms parinktas geras! Gaila, šiek tiek nepasisekė Ričardui — mūsų aptarti taktiniai sprendimai jo sektoriuje tiesiog nepasiteisino. Taip kartais būna, tokia ta sportinė žūklė. Noriu abiem padėkoti už kompaniją ir bendrą darbą. Viskas dar tik prasideda, „Mes dar dainuosim!“ (mudviejų su Mažvydu pamėgta eilutė iš „Hiperbolės“ dainos 😄).
Iki kitų kartų!
