Anokia čia paslaptis, kad smagiausiai straipsnius rašyti po sėkmingos žūklės. Šį kartą viskas daug sunkiau. Rašau, trinu, vėl rašau ir vėl trinu. Minčių daug, bet joms ant balto lapo iškloti šįsyk prireikia kur kas daugiau minučių ir pastangų.
Pradėkime nuo pradžių. Po varžybų Valiuliuose tapo aišku, kad norint tobulėti ir augti kaip žvejui privalu išmokti gaudyti smulkią žuvį – pradedant nuo technikos ir baigiant įrankiais. Įrankiai, matyt, lengviausia šio galvosūkio dalis: tereikia turėti pinigų, nuvykti į Azukle.lt ar Zuklesfanai.lt parduotuves ir išsirinkti tai, ko tau reikia. Bet ištobulinti techniką ir perprasti žuvį – jau visai kitas reikalas. Tam reikia daug laiko, kitaip tariant, rinkti „valandas“ prie vandens ir nuolat tobulinti įgūdžius.
Pamatęs Panevėžio krašto žvejų varžybų skelbimą ilgai nedvejojau ir užsiregistravau. Varžybos vyko Stepanionių tvenkinyje, kuriame iki tol nesu nė karto gaudęs. Tai buvo puiki galimybė susipažinti su vandens telkiniu ir pamatyti, kaip kolegos ten sėkmingai gaudo nedidelius karšiukus. Šiose varžybose dalyvavo ir klubo bičiuliai Evaldas bei Mažvydas – galbūt ir jie pasidalins savo patirtimi, nes jų rezultatai tikrai kalba patys už save. Sveikinimai jiems!
Atlikau namų darbus: peržiūrėjau video, paklausinėjau kolegų, papildžiau savo arsenalą trūkstama įranga ir pirmyn. Kadangi varžybos vyko sekmadienį, jų išvakarėse, šeštadienį, nusprendžiau pasidaryti treniruotę. Su kolegomis prie vandens atvykome prieš septynias ryto, o po kelių minučių sugužėjo dar gera dešimtis žvejų, norinčių atrasti raktą į vietinių karšiukų skrandžius 🙂
Pirmosios treniruotės valandos nieko gero nežadėjo – rankioti žuvis buvo sunku, per porą valandų pagavau tik vieną karšiuką. Įpusėjus treniruotei atradau, kas veikia, ir reikalai pasitaisė: iš viso pavyko sugauti apie 20 karšiukų, kurių bendras svoris siekė ~2,6 kg. Apsitarę su klubo bičiuliais ramiai išsiskirstėme – tema aiški, belieka tikėtis, kad iki varžybų dienos niekas radikaliai nepasikeis.
Varžybų rytas prasidėjo kiek kitaip nei įprasta. Organizatoriai ištraukė numerį ir nuo jo pradėjo traukti burtus. Ištrauktas numeris – 27, o aš užsiregistravau 26-uoju, tad pirmą kartą likimą patikėjau kitiems ir gavau 27 sektorių. Šalia manęs – iš visų pusių vietiniai Panevėžio žvejai, kurie šį tvenkinį pažįsta puikiai. Kova turėtų būti labai sunki.
Ilgai nesiplėsiu – varžybos tikrai buvo sunkios. Kas veikė per treniruotę, varžybų metu neveikė visiškai, todėl teko ieškoti kitų variantų, kad pavyktų prikalbinti bent vieną kitą žuvelioką. Žuvis buvo labai išranki – pavyko įkalbinti tik 8 ar 9 karšiukus ir kelias kuojas. Finišavau su 15 žuvelių, kurių bendras svoris siekė apie 1,5 kg. Tai man garantavo antrą vietą zonoje – tik nuo galo 🙂
Pirmas blynas prisvilo, bet tikslas pasiektas su kaupu. Žvelgdamas atgal suprantu, kad negali tikėtis gero rezultato, jei kas trečią metimą nepataikai į tašką. Arba jei tinkamai neišstudijavęs dugno reljefo, nepasirenki geriausio taško. Buvo ir kitų smulkių klaidų klaidelių. Prisipažinsiu, kad rezultatas tikrai ne toks, kokio tikėjausi, bet žinių bagažas tikrai papildytas (o tai turbūt svarbiausia) – išsiaiškinau dalį savo silpnųjų vietų
Kaip sakė šių varžybų nugalėtojas Povilas Motiejūnas – laimi juodas darbas. Norint pasiekti geresnių rezultatų, teks įdėti dar daugiau pastangų, kad visas silpnybes galiausiai paversčiau stiprybėmis.
Sveikinimai varžybų nugalėtojams ir didelis ačiū organizatoriams, kurie ne tik surengė varžybas, bet ir pavaišino šiltu maistu. Tikiu, kad ten susitiksime dar ne kartą!
