Kažkada seniai seniai, gal prieš 20 metų, dažnai lankydavau vieną simpatišką ežerioką. Daug vaikystės žvejybų ten būta, dar daugiau džiaugsmo ten patirta, bet dėl kažkokių nežinomų priežasčių šis kampelis buvo ilgam mano primirštas. Gėda ir pasakyti, bet šis ežeras yra vos 5 km nuo mano namų…
Bet va, pagaliau išaušo diena, kai nusprendžiau sugrįžti prie nelankytų savo vaikystės vietų. Kranto reljefas beveik nepasikeitęs. Atrodo viskas taip pat. Skirtumas tik tas, kad patirties ir žinių sukaupta daugiau. Pasirenku žvejoti ant kieto dugno, 5 metrų gylyje. Startui 10 šėryklų su daugybe konservuotų kukurūzų. Viltis suvilioti šiek tiek rimtesnį žuvelioką.
Pirmieji kibimai – tai aukšlytė, tai plakiukas. Tikrai ne tos žuvys, kurių norėtųsi. Nenuleidžiu rankų ir kantriai darbuojuosi toliau. Galiausiai sulaukiu pirmųjų puskaršių ir iškart linksmiau. Kad sugrįžimas įsimintų ilgam, po geros valandos prasideda tikras ešerių šou. Galima tik įsivaizduoti, kiek teigiamų emocijų palieka ešerių žūklė lengvute fyderine meškere (užmetimas iki 50 gr.). Tiesą pasakius, pirmuosius ešerius ir karšiokus paleidinėjau iškart, nes nesitikėjau, kad reikalai taip smarkiai pajudės. Ką gi, visai neplanuotai teko išsitraukti ir žvejybinį sietą.
Kad ir kaip fantastiškai beskambėtų, bet, regis, ešerius taške užlaikydavo konservuoti kukurūzai. Tikrai tikrai taip – ne gyvieji masalai, o būtent kukurūzai. Ant kabliuko veikė tai sliekutis, tai musės lerva.
Po žvejybos keletas greitų nuotraukų ir skubu paleisti sugautus ešerius. Sena tiesa, kad didesnių ešerių būriai itin greita „nusiima“, ypač ežeruose. Tad jei norime sugrįžti į šį ežerą ir mėgautis išskirtine žvejyba, privalome visas sugautas žuvis paleisti. Aš taip ir padariau, nes jaučiu, kad prie šio ežero artimiausiu laiku apsilankysiu dar kartelį 😊
P.S. Kaip man seksis, papasakosiu kitą kartą!
