Starfish‘o tandemas ko gero yra didžiausios ir daugiausia sportininkų pritraukiančios mėgėjiškos žūklės varžybos visame Pabaltijyje. Jos kasmet rengiamos Skirvytėje, vienoje iš Nemuno deltos atšakų, daugelio įvardijamų Lietuvos karšių Eldorado. Šių varžybų su savo bičiuliu Edvinu nekantriai laukiame visus metus. Deja, šiemet dalyvių skaičius sumažėjo vos ne dvigubai. Gal dėl orų, gal dėl pasikeitusių organizatorių, o gal dėl per didelės varžybų gausos. Presingas ir konkurencija nuo to nenukentėjo. Kaip ir įprasta, čia susirenka geriausi Lietuvos feederinės žūklės meistrai, todėl lengvos kaimynystės varžybų metu nereikia tikėtis. Buvome pripratę, kad šias varžybas įprastai lydi tiesiog tobulas oras, tačiau šiųmetė vasara, ypač jos pabaiga, nepašykštėjo ryškių kontrastų. Būta ir gero oro, ir didelio vėjo ir, be jokios abejonės, visą vasarą lydinčio lietaus.
Bet apie viską nuo pradžių. Laikydamasis tradicijos, jau trečiadienio vakarą spaudžiu dešinę Edvinui ir apsistoju pas jį. Jis vietinis, gyvena netoli Skirvytės, todėl lengvai išsprendžiamas ne tik gyvenamosios vietos varžybų metu, bet ir naujausių realijų Nemuno žemupyje klausimas. Turim šiek tiek informacijos ir dvi treniruočių dienas prieš akis. Ketvirtadienį startuojam su geru oru ir gaiviu vėjeliu. Pirmieji prisilietimai prie jaukų ir gyvųjų masalų. Nenustygstu vietoje tarsi jaunuolis, nes tai, nors ir eilinė, tačiau dar viena pažintis su Skirvyte.
Srovė nebloga. 100g. su ragais šėrykla turi darbelio. Distancija vidutinė – 36m. Pirmoji valanda pirmąją treniruočių dieną prabėga greit ir be stambesnės žuvies. Tik viena kita kuojytė, ešerys ar plakis. Tik po geros pusantros valandos sulaukiam pirmojo karšioko susidomėjimo – Edvinas kyla iš savo sosto ir kovoja su lauktuoju varžovu atsistojęs. Karšelis priparkuotas, nuotaika iškart geresnė. Po keleto akimirkų ir mano viršūnėlė pradeda lankstytis karšio padedama. Priparkuojam dar vieną žvynių. Jau turim po vieną, visai neblogai, turime nuo kažko atsispirti.
Gaila, bet sparčiau įsibėgėti vis dar nepavyksta, nes karšis įnoringas ir nenori kibti kiekvienu metimu. Tenka atsiversti burtų knygą ir sukti gyvųjų masalų ruletę. Kartas nuo karto sulaukiame išraiškingesnio kibimo, tačiau, kaip ir visąlaik, ne viską pavyksta pakirsti. Svarbiausia, esama šiokio tokio veiksmo. Panašiomis nuotaikomis gyvena ir mūsų kaimynai, karšių beveik nepagauna. Panašu, jog visi judame vienodu rimtu ir nedarome kažkokių kritinių klaidų. Taip visai nejučia prabėga pirmosios 5-ios treniruotės valandos. Vargais negalais pavyksta sukrapštyti vieną kitą karšioką, Edvis, vaikydamas nuobodulį, nepasidrovi į fotosesija pakviesti ir kilograminio karoso. Taip kad, pirmoji diena visai nebloga – karšių pagavome daugėliau už savo potencialius varžovus iš kairės ir dešinės. Svarbiausia, kiek aiškesnis bendras paveikslas, todėl belieka sulaukti rytojaus ir verifikuoti visas pirmines taktines savo įžvalgas.
Penktadienis prasideda stipriu lietumi prieš pat treniruotės startą. Kadangi laikas labai nespaudžia, o prieš akis dar dvi varžybų dienos, nusprendžiam luktelėti. Laimei, neprabėga nė 40 minučių ir mes po nušniokščiusio lietaus jau šokame ant platformų mojuoti savo meškerėmis. Kaip ir vakar, pirma valanda prabėga greitai ir darbingai, tačiau karšis – pagrindinis mūsų taikinys – dar nesirodo. Kol kas tyli ir kaimynai aplink. Reikalai ir vėl pasitaiso po geros valandos. Šypteli pro ūsą Neptūnas ir pirmasis mano atsistojimas kovai. Karšis graibšte, nuotaika kyla, o horizonte lietaus nebematyti. Tad pakilesnėmis nuotaikom mojuojam toliau. Netrukus ir Edvino grumtynės su gleivėtu bičiuliu. Sutiksėjus paskutinei treniruočių laiko minutei, mūsų skiaurėje aštuoni karšiai ir kalnas kuojų, plakių bei ešerių. Kaimynų sėkmė kiek kuklesnė, jie sugauna po vieną kitą stambią žuvį. Per keletą sektorių į šoną kiti kolegos fiksuoja kiek solidesnį rezultatą – 6 karšius. Mūsų galutinis svoris 13 kg leidžia jaustis pasiruošusiems rytojaus kovai….
Šeštadienio varžybų rytas gražus – danguj šypsosi saulutė ir krituliais negresia. Ištraukiam B9 sektorių ir skubame ruoštis. Startas duotas. Pradžia gana niūri, karšis, kaip visąlaik, nesirodo ir vėluoja į puotą. Įpusėjus varžyboms, vis dar sėdime be didesnių žuvėkų… Pamažu pradeda slėgti abejonės tuo, ką darome. Neprarandame vilties, nes artimoje kaimynystėje taip pat nematyti karšių. Kitaip sakant, paguoda ta, kad ne mes vieni tokie biedni. Tiksint paskutinei valandai, kolegoms visgi pavyksta iškrapštyti po karšiuką, todėl it musę kandę liekame tik mes… Nesugavę nė vieno karšiuko įsitaisome zonos viduryje… Pasirodo, jog tokių vargšų, kurie liko be karšio, buvo ir daugiau… Pirmosios dienos rezultatas po gana sėkmingų treniruočių mums mažų mažiausiai šaltas dušas. Nenuleidžiame galvų ir tikim, jog viską darėm gerai, tiesiog burtai nunešė mus į tuščią sektorių… Nieko, rytoj nauja diena ir bandysime vėl kibti į atlapus bei iš naujo patikrinti mūsų teorijas, kurios šiandien, akivaizdu, absoliučiai neveikė.
Sekmadieniui prognozuotą orą mažų mažiausiai galima buvo pavadinti bjauriu. Sinoptikai neklydo, nes nuo pat ryto mus pasitiko lietus. Lyja sesijomis – 15 minučių lietus, kitas 15 min. – ramu. Šiaip ne taip pasistatom įrangą ir laukiam starto pasislėpę po skėčiais. Taktika ta pati, receptai tie patys, distancijos praktiškai irgi tokios pačios. Nieko nekeičiam ir sutariame paplušėti iš peties. Nuskamba startinė sirena, po kurios akimirksniu pradedame plakti vandenį savo didelėmis šėryklomis. Oras kuriam laikui pasitaiso, gaila, kad tik trumpam. Jau pirmu metimu sulaukiu rimto kibimo ir pirmasis jausmas pakirtus, jog tai ne pati mažiausia žuvis. Trumpos kovos atomazga – puskilogramį sverianti kuoja. Kaip pirmu metimu, tai labai neblogai. Tiesa, po jo keletas tuščių metimų – be kibimo ir be prisilietimo prie masalo.
Gal tai nuskambės keistai, bet akimirksniu įsivyravusi ramuma gali būti geras ženklas karšių žūklėje. Veikiausiai JIS taške! Prasuku skirtingų masalų karuselę, kol galiausiai pavyksta jį įtikinti ir viršūnėlė kaip pasiutusi pradeda „joti“. Rimtas ir solidus karšis atkeliauja į svečius. Iš akies apie „trajaką“. Na, pirmosios 20 minučių man labai patinka. Gana greitai sugaudome vakarykštės visos dienos svorį ir jaučiame, kad šiandien tai tikrai ne pabaiga. Tokia sparta ir nuotaika tęsėme darbus toliau. Svarbiausia tai, kad karšis mano taške stovėjo praktiškai visą dieną, tik, kad sužadintum jo vidinius instinktus kibti, tekdavo kaip reikiant pasukti galvą.
Taip visą dieną laužydami galvas kas 15-20 min stabiliai sumedžiodavome po karšį. Gal po dešimto karšio gūžtelim smagiai pečiais, kur gi jie visi buvo vakar… Viskas veikia ir viskas einasi kaip iš pypkės, realizuojame praktiškai viską. Pavadžiai laiko, kabliai kerta, žuvis kimba. Tokį scenarijų kartais net susapnuoti sunku. Mėgaujamės žvejyba su dažnai praūžiančiu lietumi ir vėju. Po penkių valandų fantastinės žvejybos teisėjų brigada užfiksuoja mūsų gerokai virš 21 kilogramo sveriantį laimikį. Netrukus mus pasiekia žinia, kad jo pakanka pirmajai vietai zonoje užimti.
Puiki antroji varžybinė diena, fantastinė žvejyba, laimėta zona ir įrodyta sau, jog galbūt viską darėme teisingai, bet vakar….. Bet vakar kažkas ten buvo negerai. Kaip ten bebūtų, turėjom puikias 3/4 žvejybų. Gaila, jog tos vienos, labai svarbios dienos, mums pritrūko. Pernai buvo lygiai tas pats. Kaip ir po kiekvieno varžybų finišo įgaunam patirties ir važiuojam toliau. Galutinėje varžybų rezultatų lentelėje liekam 15-oje vietoje. Kaip ir nėra blogai, na, bet ir ne stebuklai. Galbūt kitąmet?
