Nuo kažko juk reikia pradėti… Jei sėkmė iškart pradėtų plačiai šypsotis ir blizginti savo dantis, turbūt kaipmat užaugtų butaforiniai sparnai, kuriais galima būtų pakilti nebent Ikaro skrydžiui. Kitaip sakant, nuo žemės aukščiausiai pašoka tie, kurie labai gerai jaučia ją po savo kojomis. Žinoma, visada norisi daugiau ir greičiau, tačiau visus gražius norus privalo lydėti ne tik trupinėlis sėkmės, bet ir nuoseklus darbas. Kiek jo spėta padaryti per pirmuosius mūsų klubo dalyvavimo Lietuvos dugninės meškerės čempionato B lygos metus, turbūt geriausiai atspindi galutiniai rezultatai. Neslėpsime, tikrai tikėjomės jų kiek geresnių, bet lūkesčių ir gyvenimo realybės santykis, kaip visi gerai žinome, yra itin problemiškas reikalas. Jei Skirvytės etapuose dar žygiavome su visais panašiu žingsniu, tai Valiuliuose viskas buvo kiek kitaip… Nosių nenukabinam, bet pagalvoti tikrai yra apie ką.
Kadangi aš pats pirmuosiuose dviejuose čempionato etapuose nedalyvavau, galiu pasidalinti tik savo įspūdžiais iš savo debiutinio trečiojo turo Valiuliuose. Jausmelis su niekuo nepalyginamas – varžybų išvakarėse sunkiai užmigsi, tiesiog laižai akimis lubas ir dėlioji visus galimus ir negalimus rytojaus scenarijus. Ko nepamiršti, kur nesuklysti, į ką atkreipti dėmesį. Adrenalino turbūt viršytos visos normos, nuo vidinio jaudulio padažnėjęs nevalingas žiovulys ir keistas pilvo gurgėjimas. Labai panašius simptomus yra tekę girdėti iš aktorių, lipančių ant scenos spektakliui. Gal tai ir ne visai palyginami dalykai, tačiau psichologinis aspektas yra neatsiejama ir turbūt neišvengiama dalyvavimo sporto varžybose dalis. Kita vertus, vieno iš tų pačių aktorių kažkada pasakyta (regis, šviesaus atminimo Lietuvos aktoriaus Vytauto Tomkaus) – jei nė kiek nesijaudini prieš lipdamas ant scenos, laikas baigti karjerą…
O dabar apie pačius Valiulius. Raktiniai žodžiai žūklei šiame telkinyje apibūdinti yra du – greitis ir smulkmė. Mes, banditai, nuolat kirmijantys prie Nemuno ar Kauno marių, įkritome it musės į barščius. Akivaizdu, kad reikėjo prie Valiulių pagyventi bent savaitėlę ar dvi, o ne pasirodyti prie vandens tik pirmąją treniruočių dieną. Aš pats, prisipažinsiu, tik pirmosios treniruotės išvakarėse nusipirkau ir pirmąkart į rankas paėmiau itin lengvos klasės dugninę meškerę, vadinamąjį „pikerį” (matyt, kilusį nuo angliško žodžio „pick”, reiškiančio „rinkti, skinti”). Ir iš tiesų ši žvejyba tarsi riešutų skabymas nuo lazdyno krūmo. Kad „liktum žaidime”, privalai itin spėriai suktis. Visai kiti ir mąstymo greičiai. Jei jau kombinuoji kokį naujesnį šėryklos užtaisą, jokiais būdais negali žvalgytis į dausas, nes per šias tavo žvalgytuves kaimynas spės „nuskinti” dvi ar tris ~20 gramų sveriančias žuveles. Didesnės žuvys – tik baisinis atsitiktinumas ir neregėta sėkmė. Jei prašovei su jauko receptūra, netinkamai parinkai gyvųjų masalų naudojimo taktiką, užsirišai nekertantį kabliuką, užsipynė pavadėlis, žiū, po pirmojo rytinio žuvies aktyvumo pusvalandžio (kai daugiau mažiau kimba visiems) tavo varžovas iš kairės ar dešinės jau pamažu rūksta tolyn, o tu tuščiais metimais tik šukuoji orą. Pačios smulkiausios detalės ir niuansai čia gali būti pragaištingi – neužkibs iš niekur nieko trys po du kilogramus sveriantys karšiai ir neišneš tavęs aukšta banga į pergalingą krantą.
Išties galima suprasti organizatorių sprendimą parinkti varžyboms tokio pobūdžio vandens telkinį. Žvejo IQ negali apsiriboti žūklėmis iki skausmo nuzulintuose vandenyse, negalima priprasti prie letargo miego ir išlaukinėti stambios žuvies kibimų. Taip taip, būna ir taip, kad iš esmės visą tavo sugauto laimikio dalį sudaro išvien smulkmė, o sumedžioti žuveliokai, jei nenori būti paskutinis, turi būti skaičiuojami šimtais. Įsivaizduokit, per penkias valandas žūklės sugauti ~150 žuvyčių. Nesakykit, kad tai joks ne iššūkis, nes tikrai nepatikėsiu. Tokiai žūklei būtini specifiniai įgūdžiai, kurių per dieną ar dvi tikrai neįgysi. Kitaip sakant, viskas galų gale atsiremia į patirties, į telkinio išmanymo ir į žvejybos specifikos perpratimo stoką. Jei vienos rankos pirštų pakanka daugelio iš mūsų žūklėms Valiuliuose suskaičiuoti, tai apie kokias sportines džomolungmas gali būti kalba? Nesiteisiname, tiesiog konstatuojame faktą, kurį aš itin dažnai įvardiju kaip „back to reality”. Yra kaip yra, nugali stipresni, o silpnesni iš jų mokosi.
Kad visa ši tirada neskambėtų kaip vienas didelis ir pilkas minoras, baigdamas norėčiau pasidžiaugti, kad pirmasis mūsų klubo BLynas BLygoje kad ir kiek perkeptas, bet tikrai valgomas. Kitaip sakant, prikirtom blynų ir sočiais pilvais pamažu žvalgomės į kitų metų horizontą. Kas ir ko yra vertas, gali atskleisti tik laikas. Regis, Francis Bakonas yra pasakęs, kad tiesa yra laiko, o ne autoriteto duktė. Tad kiek sugebėsim paaugti, išmokti, suprasti ir patirti, tiek galėsim palypėti ir aukštyn. O dabar mąsliai susižvalgom vienas į kitą, su šypsena prisimename tas keturias kartu praleistas dienas, kurios į gyvenimo trukmę niekaip neįsiskaičiuoja (juk žvejyba tik žvejyba, o visa kita tai kur kas…), garsiai šūktelim „Breeeeeeeeeeaaaaaaam BANDITS” ir pradedame galvoti apie kitus mūsų laukiančius kryžiaus žygius. Beje, sveikinimai varžybų nugalėtojams, esate tikri šaunuoliai ir nusipelnėte būti ten, kur dabar esate!
Jau visai baigdamas noriu padėkoti visiems rėmėjams, lydėjusiems ir lydėsiantiems mus po visas šias odisėjas. Jūsų pagalba – neįkainojama!
P.S. Kas dar neužsiregistravote į mūsų klubo rudenines varžybas, vyksiančias rugsėjo 6-ą dieną Kauno mariose ties Palemonu, skubėkite tai padaryti! Laukia gera nuotaika ir puikūs prizai! Be to, visi kartu padarysim itin gerą darbą ir padėsime tiems, kuriems mūsų pagalbos ir dėmesio tikrai reikia. Juk negali žinoti, gal kažkada pagalbos prireiks ir mums patiems. Tad nebūkime abejingi ir prisidėkime prie gerų darbų!
