Gal ir kalbėta, gal ir pasakota jau šimtus kartų, tačiau kiekvienas sugrįžimas prie Ventos upės, prie neišpasakyto grožio jos vingių ir sraunumų kaskart pasivagia dalelę širdies ir nuneša ją nežinoma kryptimi. Saule tviskantis rapsų laukas, dangun kopianti atodanga ir neapsakoma ramybė – tai pati tikriausia gamtos simfonija. Kažkur toli likęs miesto triukšmas ir beprotiška gyvenimo skuba. Čia viskas kitaip, čia mes kitokie, čia pilnatvės jausmą nuo beprasmybės skiria šviesmečiai. Geriausiai šiuos sielos pustonius išduoda akys – vandens tėkmės pasičiuptas ir kažkur už upės vingio nusineštas žvilgsnis. Neverta bandyti susiurbti visą šį grožį į telefono nuotrauką. Jei visa tai nėra lydima jausmo, visi šie gamtovaizdžiai akimirksniu virsta apdulkėjusiu atviruku apatiniame spintos stalčiuje.
Iš viso buvo du vakarai po geras tris valandas. Pirmąjį iš jų prie vandens buvau vienas. Laikrodis rodė kiek po šeštos, kai įšokęs į bridkelnes pasukau savo ruoželio link. Rankoje lengvas spiningėlis, o kišenėje vos trejetas mažų vobleriukų ir dvi pakuotės mikromasalinių guminukų. Dangus apniukęs ir lyg prieš lietų. Laiko daug neturiu, tad skubu šukuoti gerai žinomą plotelį. Gal penktas ar šeštas pravedimas ir prie pat po kojomis suboluoja žuvis. Dar vienas greitas metimas ir kone toje pačioje vietoj manąjį vobleriuką čiumpa simpatiškas Ventos ešerys – iš akies apie 250 g. Galima tik įsivaizduoti, kai kone galvotrūkčiais atskuodęs iš kito Lietuvos galo vienu pirmųjų metimų pagauni solidų ir ryškiomis spalvomis pasipuošusį dryžuotį. Širdis dainuoja, o visi dienos vargai ir lėkimai pasimiršta akimirksniu. Brendu sąžalynais toliau ir ieškau properšų, kuriose galėčiau pravesti savo masaliuką. Darbuojuosi laiko išbandytu ir mano itin pamėgtu strike pro vobleriuku. Kadangi mano pasirinktas ruožas nėra gilus, upę pamažu okupuoja vandens augmenija. Visa strategija – palei žolių liniją arba duobelę kuo subtiliau pravesti vobleriuką. Įdomu tai, kad ešeriokų randu pačiose sraunumose, kone sėkliuose, kur upės tėkmė lengvai siūbuoja povandenines žoles. Laikas tirpsta akimirksniu, todėl iki saulės laidos sugebu prikalbinti dar du nedidelius ešeriukus. Visi sugautieji žuveliokai, suprantama, iškeliauja atgal į savo sraunumas.
Antrąjį vakarą jau buvome trise – aš, Aivaras ir Ramūnas. Startuojam ten pat, kur aš savo žingsnius skaičiavau vakar. Nusileidžiame žemyn nuo Purvių atodangos ir pirmyn. Žūklės pradžia – ir vėl vėlyva. Norėtųsi prie vandens pasibastyti ilgiau, tačiau viešnagė gimtajame krašte visada yra lydima įvairių darbų ir reikalų. Bet kuriuo atveju nesiskundžiame ir skubame išnaudoti visą likusį dienos laiką. Pirmąją valandą prakulniuojame tušti, tik Aivarui pavyksta nedidele sukriuke suvilioti nedidelį dryžuotį. Aš pats užeinu didelę ir perspektyviai atrodančią duobę, tačiau lieku nieko nepešęs. Du vakarus iš eilės zonduoti tą patį ruožą gal ir nėra labai išmintinga, bet visas tokias mintis nuveja aštrus smūgis į rankas, vos švysteliu masalą į eilinę sraunumėlę. Šapalo kibimo nesumaišysi su niekuo. Kad ir nedidelis šapaliokas kerta tokia jėga, jog, rodos, aname gale į trofėjų pretenduojanti žuvis. Smagi emocija, keletas greitų nuotraukų ir žuvis keliauja atgal į savo stichiją.
Nupėdinę dar gerą puskilometrį, nusprendžiame sukti atgalios ir persidislokuoti į kitą vietą. Likusią valandą ar pusantros skirsime Ventos ruožui ties Palnosais. Ten sutinkame kolegas žvejus, kurie tais pačias spiningais taip pat bando sumedžioti vieną kitą plėšrūną. Aš pats iškart suku akmenuoto ruožo link, kuriame prieš keletą metų pavyko užtikti gražių ešerių. Kibimų sulaukiu ir šį kartą, tačiau aiškiai justi, kad ešeriukai nedideli ir netrunka atsipurtyti pakeliui. Kitas taškas – patiltė, kur matyti mailiaus vandens paviršiuje paliekami ratilai. Lėtas pravedimas su patrūkčiojimais ir vėl kibimas. Nedidelis „saujinis“ ešeriukas netrunka atsidurti krante. Po jo – dar vienas žuveliokas, kiek didesnis. Aivaras ima klausinėti, kokį stebuklingą masalą naudoju. Supasakoju viską ir pasiūlau paėjėti į kitą tilto pusę. O ten – ir vėl smagūs kibimai. Vienas jų buvo bene solidžiausio šio vakaro ešerio. Pakirtęs pajutau, kad priešininkas rimtesnis ir išraiškingiau purtantis galvą. Deja, šįsyk dvikovos rezultatas buvo ne mano naudai. Kiek pasukusi kranto sąžalyno link, žuvis atitrūksta. Nosies nenukabinu ir pėdinu toliau. Tada atėjo Aivaro eilė iš po kojų sugauti eilinį savo dryžuotį. Jei ne už horizonto pamažu besislepianti saulė, šią pasaką turbūt būtų galima tęsti be galo. Vakarą vainikuoja nedidelė lydekaitė, savo aštriu kibimu bandžiusi pakartoti šapalo ataką (visgi lydekaitei dar reikėtų šiek tiek pasistengti). Kelios nuotraukos ir vėl žuvis neria atgal į savo stichiją.
Belieka pasikartoti, kad Venta – fantastiška upė. Radus bagažinėje vietos spiningėliui, ji tikrai nepaliks prašalaitį be pozityvių emocijų ir smagaus laiko. Venta gyva, Venta žavinga, Venta visada traukia sugrįžti. Ačiū Aivarui ir Ramūnui už puikią kompaniją ir turiningai praleistą laiką. Aišku viena – mes dar tikrai čia sugrįšime. Dalijamės fotoakimirkomis iš mūsų trumpos viešnagės ir kviečiame išbandyti šią emocijų paletę patiems!
Iki kitų kartų!
