Būna vandenų, ypač pačių didžiųjų, kurie spinduliuoja kažkokia paslaptinga magija ir trauka. Ir visai nesvarbu, kad galbūt ten buvęs tik sykį ar du ir visai ne tuo reikalu. Kalbu apie Kuršių marias – didžiausią Lietuvoje gėlo vandens telkinį, kuriame kažkada žiemą bandžiau gaudyti stintas. Žūklė įdomi, egzotiška – tiems, kurie nesiskundžia didelių kantrybės išteklių stoka. Bet šįkart ne apie tai.
Jei pamenate, prieš gerą savaitėlę buvom su kaimynu nulėkę ant Bartkuškio užtvankos. Nors vidinį kirminą ir pavyko apramdyti, bet, savaime suprantama, ne dėl tokių laimikių žvejo gyvenama. Kaip tyčia, savaitės pradžioje sulaukiu draugo skambučio – „Gal nulekiam į Kuršmares ešerių?“ Aš į tokius klausimus nelinkęs ilgai ieškoti atsakymo. Turbūt sutiksit, kad ir kokie svetingi bebūtų visokie Bartkuškiai, vis dėlto didžiuosiuose vandenyse yra realiausia galimybė susikauti su pačiais didžiausiais kupriais. Jeigu visi Dievai šypsosi, negi nepasinaudosi tokia proga?
Iškart priminsiu tiems, kuriems kiltų panašių minčių, tinkamai tokiai žūklei pasiruošti. Turiu omeny laiku užsisakyti ir gauti visus reikiamus leidimus. Kadangi žvejoti nuspręsta pasienio zonoje, būtina išsiimti atitinkamus leidimus – dokumentą, kuris suteikia teisę žvejoti pasienyje. Visa tai padaryti būtina, kadangi kitu atveju norimos žūklavietės tikrai nepasieksi – šiame ruože gaudantys žvejai yra nuolat tikrinami pareigūnų.
Pagauti pirminio entuziazmo nedidelis mūsų būrys skubame užpildyti visas būtinąsias paraiškas. Į žvejybą planas išvažiuoti penktadienį, o atsakymas iš institucijų turi būti pateiktas per 10 dienų. Prabėga antradienis, prabėga trečiadienis, prabėga ketvirtadienis – jokių žinių. Būtų itin apmaudu, jei didžiosios žūklės idėja sudegtų paskutinę minutę. Išaušus penktadienio rytui, pabandome patys, kaip tie kalnai, eiti pas Mahometą. Visas šis mūsų nenustygimas vietoje kai kam sukėlė lengvų įtarimų – kodėl mes taip veržiamės tokiu oru į pasienį vidury marių? Į detales pernelyg nesigilindamas pasakysiu, kad leidimai buvo išduoti gana greit, tik apie tai mes neinformuoti – mūsų nepasiekė jokia informacinė žinutė. Na bet svarbiausia, kad reikalai išjudėjo ir didieji savaitgalio planai pagaliau pradėjo ryškėti horizonte.
Išlėkėm iš sostinės apie pietus. Kelias tolimas, o dienos vis dar trumpos. Kadangi yra pasirinkimo alternatyva, nusprendėme apsistoti žemyninėje marių pusėje – Rusnėje. Skirtumo iš esmės jokio, iš kurio kranto pusės važiuoti, todėl kėlimasis keltu ir važiavimas iki kokios Nidos būtų tik perteklinis ir nereikalingas laiko ir pinigų švaistymas.
Šeštadienį pasitinkame gana anksti. Septintą ryto susitinkame ant kranto vadinamąjį „schumacherį“, kuris mus sutiko nugabenti iki pagrindinės žūklavietės. Kadangi girdėta kalbų, kad ant arčiau esančių „akmenų“ (Kuršių marių žvejai puikiai žino apie ką aš) šiuo metu veiksmo maža, važiuojame tiesiai prie kuolų – į vandenį susmeigtų pasienio riboženklių. Sumetame visą savo mantą į roges ir pasileidžiame į ~40 min. kelionę ledu. Šeštadienio oras vaiskus. Nors saulė šviečia, tačiau visą reikalą gadina vėjas, kurio gūsiai pasiekia 10 m/s ir daugiau. Kol važiuoji ir kiek pasislepi už širmos – maža bėdos, bet kai lieki vienas kaip pirštas be jokios užuovėjos didžiausiame pasaulyje futbolo stadione – juokai menki. Aš pats buvau susirengęs penkis rūbų sluoksnius – veide tik akys matyti. Silpniausia ir pažeidžiamiausia vieta – rankos. Vos kelios minutės be pirštinių ir speigas akimirksniu pasičiumpa pirštus.
Žodžiu, pasiruošimo reikia atsakingo – tarsi kelionei į arktį. Juokai menki, kadangi bet koks apsileidimas šiuo požiūriu gali kainuoti žūklę tau ir tavo bičiuliams ( „schumacheriams“ reikės tų pačių 40 minučių atvažiuoti ir paimti tave, sušalusį į ožio ragą). Bet kol kas adrenalino tiek, kad visi šalčiai nebaisūs. Gręžiame pirmąsias eketes ir laukiame pasirodančių kilograminių ešerių kaimenių. Deja, tų kaimenių buvo kitaip nusiteikta. Po pirmo gero pusvalandžio pagaliau mūsų gretose pasirodo pirmasis rimtesnis ešerys. Na gal pajudės? Gal… Jei trumpai – tolimesnės 3-4 valandos buvo tuščios. Kad ir ką bedarytum, kad ir ką bebandytum – rezultatas toks pats nulinis. Bičiulis iš nevilties net buvo paėmęs į rankas avižą, tačiau tokiame šaltyje ši iniciatyva labai greit pasibaigė. Taip diena turbūt ir būtų pasibaigusi, jei ne geros dešimt vakarinio kibimo laimės minučių. Tarsi kažkam pamojus burtų lazdele, atgijo mirusios eketės ir mes gana spėriai spėjom surinkti po kelis solidžius ešerius. O po to vėl tyla. Visa mūsų trijulė pirmąją dieną sugebėjo iškrapštyti po keturis dėmesio vertesnius kuprius.
Jau kiek kitokiomis mintimis pasitikome antrąją žvejybos dieną. Jei šeštadienį švietė saulė, tai sekmadienį apniuko debesys. Iš pradžių tikėjomės rytinio vakarykščių ekečių atgijimo, bet ir vėl veltui. Plaki ilgai ir kantriai eketes tris uncijas sveriančiu „velniuku“, kol galų gale kažkam nebeišlaiko nervai ir sulauki išganingo linktelėjimo. Bet vėl viskas sunkiai ir ilgai. Ištęsėme žvejybos plotą, bandydami gelbėtis nuo, galima sakyti, visiškos nekibos, kol galiausiai išvargstame po tuos pačius keturis ešerius. Tiesa, kai kurie iš jų tikrai gražūs egzemplioriai, bet jie atrodytų dar gražiau, jei gulėtų ant ledo greta bent penketo tokių pat savo gentainių.
Na o kad žvejybinis savaitgalis nepritrūktų akcentų, sekmadienį pabaigiame puokšte pusiau juokingų, pusiau nelabai (svarbiausia laimingai pasibaigusių) nuotykių. Pirmiausia išsikvėpė mūsų paimti atvažiavęs sniego motociklas. Sutemos jau ant nosies, o tu vis dar plačiųjų vandenų vidury. Vargais negalais pajudame iš vietos, pavažiuojame kelis kilometrus ir vėl stojame (dabar jau panašu, kad nebepajudėsime iš mirties taško). Ką gi, reikia kviestis pagalbos, tik kur mūsų važnyčiotojo telefonas? Panašu, kad jis iškrito kažkur pakeliui. Laimei, turėjau į kišenė įsidėjęs galvinį žibintą – pėdiname tamsoje vėžėmis atgalios ieškoti savo ryšio su pasauliu. Gal pakako paėjėti kilometrą ir svarbiausias pasaulyje radinys aptiktas – tada skambutis į krantą ir dar vieno kinkinio laukimas. Kitaip sakant, grįžome į krantą su lengvomis it pūkas mintimis.
Pačiai pabaigai pridėsiu kelis sakinius apie žvejybinę taktiką. Tokiomis atšiauriomis sąlygomis darbuotasi išvien „velniuku“. Pastebėjome, kad veiksmingesnis buvo itin aštrus masalo šokdinimas (aš pats švystelėdavau velniuką kone metrą į viršų). Eketėse sėdėta kantriai – iki 70-100 mostelėjimų. Retas atvejis, kad žuvis labai greitai atsilieptų (išskyrus tas minėtas laimingąsias dešimt minučių). Nors parodyti Lietuvai yra ką – nuotraukos nėra visai tuščios, tačiau norėtųsi dar kokį kartelį iš sostinės atlėkti tuos 300+ kilometrų ir užtaikyti į rimtesnį ešerių festivalį. Kas ten žino, žiema, panašu, dar nesiruošia atsitraukti, tad gal kokiam vasario vidury…
Nesušalkit! Žvejybai reikia tinkamai pasiruošti, kad ji teiktų malonumą! O visa kita – patys žinot! Iki kitų kartų!
