Nespėjo nė metai ar dveji prabėgti ir du kaimynu, per tvorą gyvenančiu, kartu į žvejybą susiruošė. Nemanykit, kad du broleliai per kalnelį anksčiau nesusibėgdavo dėl kokių nors keistų ir nepaaiškinamų priežasčių. Gink Die. Visas kiemas (o gal ne tik kiemas) seniai žino, kad čia gyvenama dviejų lengvai kvaištelėjusių žvejų. Vienas su valtimis ir echolotais paskui lydekas amžinai laksto, o kitas nuo žvejybinės platformos niekaip nenulipa. Abiejų priklausomybė nuo vandenų ir juose gyvenančių žvynuotųjų akivaizdi ir ji, žinoma, kvaišūnus suartina. Trumpai drūtai sakant, tai jau nebe šiaip sau kaimynai. Pasilabinta kieme, paklausinėta, ar žvejyboj neseniai būta, ar kibta, o jei dar, žiū, kažkurio žvejybai prisiruošta, tai ir žvejybine nuotaika pasišildyta (tarsi paties į žvejybą važiuota)… Tiesa, iki šiol plačiomis šypsenomis ir pasilabinimais viskas ir pasibaigdavo, nes juk futbolininkai ir krepšininkai vienoj aikštelėj nežaidžia – blizgėmis niekas negaudo karšių, o feederiais – lydekų…
Bet štai atėjo atšiauri ir šalta žiema, sniego kalnais užvertusi visus namus ir trobesius. Vieną vakarą kaimynai drauge kiemą nukasė, kitą… Vieną vakarą apie perkamas rites ir masalus pakalbėjo, kitą… Vieną vakarą pasipasakojo poledinėj žūklėj buvę, kitą… Jau tiksliai nebeatsiminsiu nei valandos, nei minutės, kada bevieliais ryšiais nuskriejo išganingoji žinia „Ar tu šį šeštadienį supančiotas? Jei ne, tai gal kartu į žvejybą?“. Reikalas tas, kad arktinė žiema priverčia net skirtingus žūklės būdus propaguojančiuosius ieškoti bendrų vardiklių (negi sėdėsi namie?). Viena blizgutė ir dvi avižėlės žvejybinėj dėžėj – viskas, ko reikia ant ledo gėdos sau ir kitiems nepadaryti. Pripažinkim, rasti bendrų interesų poledinėj žūklė lengviau nei atvirojo vandens sezono metu. Tai va taip, pamažu, kaip toj lietuvių liaudies pasakoj „Du kaimynu į žvejybą išsiruošė“…
Vos visi žvejybiniai leidimai iš švenčiausiųjų buvo gauti, iškilo esminė dilema – kur važiuojam? Paradoksalu, tačiau seniai neregėti šalčiai geležimi visų vandens telkinių dar nesukaustė. Nors yra šiokių tokių žinių ir iš didžiųjų vandenų (klubiokų ir ant Kauno marių, ir ant Nevėžio būta), tačiau bendroji padėtis labai nevienareikšmė. Ledas yra, bet jis ne visur vienodas, yra vietų, kur geriau vienam nesirodyti. Visų šių bėdų priežastis – storas sniego sluoksnis, tarsi termoizoliacinė medžiaga neleidžiantis šalčiui daryti savo darbo. Kaip visada, tokiomis akimirkomis išminties žodžio laukiama iš didžiojo E (klubioko Ernesto), o šis, tarsi ne ta koja iš lovos išlipęs, diržu visiems prigrasino prie Vilkokšnio nesirodyti: „Vyrai, proto turėkit, ledas visiškai nešąla…“. Gyvenimas moko, jei vienų durų nieks neatidaro, beldi į kitas. Gal kad nebūtų per daug nusivylimų ir nuoskaudų, nulekiam kur nors čia pat prie Vilniaus? Bet vėlgi, kur? Nuo knygų rašymo tuo reikalu nusprendžiam atitraukti seniausios iš jų autorių klubioką Mažvydą. „Palaukit, vyrai, parašysiu savo bičiuliui, paklausiu!“ Oi, mes tikrai palauksim!
Pernelyg nebedaugžodžiaujant, Mažvydo ir jo bičiulio dėka (ačiū jiems abiem) du kaimynu Bartkuškio tvenkinio link (~30 km nuo Vilniaus Ukmergės pusėn) išjuda prieš devynias. Bendrosiomis žiniomis, ešerių čia pagauti galima. Kuriose vietose ir kaip – čia jau kiekvieno profesionalumo klausimas. Pakeliui su Augustu (pagaliau laikas pasakyti ir kaimyno vardą) apsitariame bendrais bruožais, kokiais taktiniais keliais judėsim didžiųjų tikslų link. Jo paties Bartkuškyje kažkada vienąkart lankytasi su valtimi ir spiningu, tačiau prisiminimai iš to karto slogūs – viena lydekaitė (pirmu metimu…), o po tik didžiulės bangos, seklūs ir žolėti ruožai, bei tuščias vandens košimas tūkstančiu ir vienu masalu. Visa vandens batimetrinė architektūra, galima sakyti, paprasta ir klasikinė – pagrindiniai ir vieninteliai gyliai ties senąja (Musės) upės vaga, o visur kitur pievos su pavienėmis smulkiomis duobutėmis. Kone per vidurį užtvankos didelis sėkliaus liežuvis, kurį pirmąjį (pastudijavę žemėlapį) ir nusprendžiame apgręžioti.
Kadangi rytas ne toks ir ankstyvas (aplenkti pirmuosius saulės spindulius neskubėjome dėl agresyvaus rytinio šalčio), ant ledo jau sutinkame penketą kolegų. Visi jie pasimėtę po visą telkinį, tad ieškoti aiškiai ištryptų ir nusėstų vietų nėra prasmės. Akivaizdu, kad visi ieško žuvies, o nesutūpę joms ant galvų. Kaip ir apsitarta, pirmu taikymu einame blizgėmis apkutenti sėkliaus liežuvio kraštų. Pirmos dešimt ekečių, gylis visur ~2 metrai, atsako jokio. Mintis pirmiausia prazonduoti akvatoriją blizgėmis ir, sulaukus kažkokių signalų, pačius įnoringiausius pabandyti prikalbinti aviža su penketu šešetu trūklių. Bet kol kas nesame niekam įdomūs… Pagal bendrąją žvejų migraciją bandome nuspėti, ar tik mes likimo nuskriausti, ar ir kiti… Nors iš pradžių atrodė kiek kitaip, bet ilgainiui tapo akivaizdu, kad niekas ilgėliau viename taške neužsibūdavo (vadinasi, nieko gero). Kita vertus, nereikėtų tuo pernelyg stebėtis. Kad ir ledo sulaukėm visai neseniai, tačiau už lango sausio vidurys (kaip mėgstama sakyti – „sausis visada sausas žūklės rezultatais“), ledas nuklotas sniegu, todėl nei šviesa, nei deguonis neprasiskverbia į vandenį. Kitaip sakant, visos sąlygos žuviai aptingti ir apsunkti. Na bet gal ne šįkart?
Apgramdę blizgėmis liežuvio kraštus pasukame su Augustu prie senosios vagos (ties ja kelių žvejų betupima). Pastarąją aiškiai išduoda statūs krantai ir labai ryškus kranto vingis. Gyliai ten – bene patys didžiausi visame telkinyje (~6 metrai). Pirmiausia pragręžiam geras dešimt ekečių palei pat krantą – pirmam kirminui nuraminti būtų smagu pasigauti bent keletą priekrantinukų ešeriokų (tie gi niekada ir niekam nebūna išrankūs). Deja… Antroji valanda, o galvoje vis tvirčiau įninka mintis – žvejojam čia pirmą ir paskutinį kartą… Galiausiai neapsikentęs išsitraukiu iš dėžės deeperio akį. Laimei, skaisčiai šviečiant saulutei, šaltuko beveik nesijaučia, todėl visi pašaliniai darbai su echolotais neturėtų tapti greitai sušalusių pirštų priežastimi. Įmetu akį į vandenį ir nustembu pamatęs gana daug žuvies – pasirodo gana solidūs būreliai, nė iš tolo neprimenantys ešerių simbolių. Po geros minutės sulaukiu labai jau neešerinio kibimo ant avižos – tarsi pūką kažkas švysteli į viršų sargelį (labai jau primena kuojos kibimą). Nepakertu, o trūkliai vos truputėlį aplamdyti. Pakartoju reikalą ir vėl tas pats. Pavyksta pakirsti gal trečiojo linktelėjimo kaltininką – pasirodo, vietinėje „gelmėje“ žiemoti susibūrę delniniai karšiokėliai. Pakelta galva atvažiavęs ešerių, žinoma, tokiais laimikiais laimingas nebūsi. Dar kartelį nuleidžiu avižą įsitikinti, ar tik tokių gyventojų čia esama, ir scenarijus pasikartoja. Beje, šalia buvo matyti kitų žvejų ant ledo numesti pūgžliai, tai, matyt, aiški indikacija, kad čia įprastai gaudoma baltoji žuvis. Po dar vieno eilinio „pūkinio“ kibimo, pasimuistau ant dėžės ir atsisuku į Augustą – „Ką darom?“
„Jei gerai pamenu, ties ta žolių juosta turėtų būti duobutė. Tąkart joje echolotas rodė žuvies. Pabandykim patikrinti.“ Protingu žvilgsniu palydžiu šias Augusto mintis ir bandau jose rasti naujo įkvėpimo. Kadangi su kiekvienu pusvalandžiu mums vis mažiau belieka ko prarasti, dvi mūsų kupros pasuka kito kranto link. Penkių ekečių juostą ir bandom prakalbinti fortūną iš naujo. Regis, ties ketvirtąja iš jų sulaukiau pirmojo, šviesmečius laukto, krestelėjimo per ranką. Negi tai ešerio kibimas? Dar vienas krėst, lengvas spiningėlio ritutės prasisukimas ir diena nušvinta visai kitomis spalvomis. Nors pakirsti nepavyksta, tačiau širdis plaka kur kas spėriau. Didžiąją naujieną skubu pranešti Augustui, kad dar ir jis spėtų įšokti į šį dienos traukinį. Po staiga aptilusios eketės, čiumpu į rankas avižą. Gal neapdairus ir nemandagus mano elgesys blizgute padarė pernelyg daug žalos, todėl avižėle bus galima nuraminti nereikalingas aistras. Deja, tik vienas neaiškus linkt ir vėl tyla.
Tada savo dienos žodį tarė Augustas. Nors jokio kibimo įgarsinimo nebuvo, tačiau greitas ir plačių rankų mostų lydimas priklaupimas ant kelio nepaliko jokių abejonių, kad ant kablio žuvis. Pirmasis dienos ešerys (geras šimtgramis) sublizgo saulės spinduliuose. Dienos misija įvykdyta – po visų vargų jau bus galima su šypsena namie atsidaryti butelaitį gardaus gėrimo. Greitomis persimetam keliais žodžiais naujajai situacijai aptarti – gal visa paslaptis tiesiog rasti žuvį, o ji iš tikrųjų šiandien kimba kaip iš patrankos (nes per ranką kirto kaip reikiant)? Realybė tokia, kad dar greičiau po šio saulės blyksnio grįžome prie suskilusios geldos. Pusšimtis nauja jėga išgręžtų, tačiau tuščių ekečių kaipmat sugrąžino į realybę. Sunku būtų patikėti, kad per tokį plotą nebūtume panosiui prasliūkinę pro ešerius. Labiau tikėtina, kad šiandien jų aktyvumas yra labai menkas. Visa tai dar aiškiau patvirtino ištuštėjęs Bartkuškio ledas. Negalima sakyti, kad likome vienui vieni, bet visiems žvejams suskaičiuoti jau užteko vienos rankos pirštų.
Tiesa, savo du Bartkuškio ešeriokus sugavau ir aš (po geros valandos). Išgręžiau eilinę dešimties ekečių liniją maždaug už 15-20 metrų nuo lede įšalusios ajerų ir nendrių linijos. Kažkurioje iš jų sulaukiau išraiškingo BAM per nagus – pakertu, o aname gale delninis (kepamas) ešeriokas. Greita nuotrauka ir paleidžiu jį atgal papasakoti gentainiams apie didįjį dienos nuotykį. Toje pačioje eketėje, tik jau su avižėle, sugavau ir antrąjį savo ešerioką (iki tol apsukęs dar vieną platų ir tuščią ekečių ratą). Pastarasis buvo perpus mažesnis… Dar kažkokia neaiškia viltimi paskutinį žvejybos pusvalandį nusprendėme sudeginti rezultatyviausioje dienos duobutėje… Bet tądien visa, kas dega, buvo linkę itin greit sudegti.
Jokiu būdu nesiskundžiame. Juk tai pirmas kartas šiemet ant ledo (juoko dėlei būtų galima pasakyti – „buvome ant ledo“ visomis prasmėmis). Nepaisant grėsmingų meteorologinių prognozių, oras šiandien buvo gražiausioji dienos dalis. Saulutė maloniai ir šildė, ir švietė (kartais atrodė, kad net per šilta žvejoti). Be to, reikėtų nepamiršti, kad du kaimynu žvejojo iš esmės terra incognita sąlygomis. Stebuklų būna, bet žvejybose jie gana reti. Ne veltui naujų vandenų studijos dažniausiai pradedamos akylu žvilgsniu į vietinius žvejus, kurie kone rankų pirštų galiukais jaučia kiekvieną tvenkinio plotelį. Jei žinai, kur žuvys laikosi, nuėjai, išgręžei penkias eketes ir lauki x valandos (ilgametė patirtis ir tą x valandą gali į ausį pakuždėti). Jau besikraudami mantą į mašinos bagažinę, pasišnekučiavome su to paties likimo nuskriaustais (o gal pradžiugintais) kolegomis. Pasirodo, vargą vargome ne tik mes. Kai kurių per šiandien ir Kauno, ir Elektrėnų mariose būta, o diena pabaigta, kaip ir mudviejų, Bartkušky. Tad gal visai šiandien buvo neblogai? Kaip visada, spręsti paliekame jums, o visi įrodymai – nuotraukų galerijoje!
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir kitų kartų! Nesušalkite ir būkite budrūs (ledas dar ne visur saugus!).
