Ruošiamės…

Kažkokio protingo žmogaus kadaise pasakyta: „Jei dar gyvenime yra pirmų kartų, tai pats gyvenimas dar į kalną, o ne nuo jo…“ Mudu su Ernestu esame patyrę rašliavų kurpėjai, bet va didesnėse varžybose (išskyrus mūsų pačių klubo rengiamose) dar nesyk nesame dalyvavę. Kai visi mėgėjiškos žūklės džiaugsmai atsiduria po klubo vėliava, nejučia atsiranda inercija, stumianti aktyviausius klubo narius naujų iššūkių link. Pernai pirmus savo blynus rimtose varžybose pradėjo kepti Ričardas, todėl šiemet atėjo eilė ir kitiems.

Kadangi didžioji diena išauš šeštadienį, su Ernestu sutariame ketvirtadienį lėkti treniruotėsna į varžybinę vietą. Praėjusį savaitgalį tuo pačiu tikslu Skuterių įlanką jau aplankė Ričardas su Giedriumi, pradžiuginę pasaulį džiugiomis žiniomis, kurių dėl savaime suprantamų priežasčių kol kas detalizuoti nevalia. Tiesa, būta šiokio tokio skirtumo – anuodu žvejojo kaitinant kone vasarinei saulutei, o mudu du E (Evaldas ir Ernestas) visus galimus ir negalimus žūklės niuansus turėjome išgryninti pliekiant 1-5 laipsnių karščiui. Apie artėjančius tropinius orus bylojo ir lengvas snygis ryte (vėl teko valyti apsnigtą mašiną).

Iš Giedriaus ir Ričardo iškvotę visą reikalingą informaciją, prie betoninės įlankos krantinės atkulniuojame turėdami aiškų veiksmų planą. Kad jo tinkamai būtų laikomasi, atvažiuoja patikrinti pats Giedrius. Vos tik pirmas meškerės švyst į vandenį, išgirstu gamtosaugininko balsu tariamą „Laba diena!“. Lengva šmotelis juokų ta proga ir nekantriai pradedame laukti jau tuoj tuoj kibsiančių žuvų. Tuoj tuoj, po to dar šiek tuoj tuoj, mano žvilgsnis į Ernestą, o paskui Ernesto žvilgsnis į mane… Tuoj tuoj! Mes kažko nesuprantam. Nuo plano A, pereiname prie plano B, bet ir vėl „tuoj tuoj“.

Negalime skųstis, kad žuvis visiškai nekimba, tačiau nepavyksta perprasti pačios kibimo logikos, „rasti temos“, kaip mėgstama sakyti. Mūsų gretas papildo keletas vyresnių kolegų ir, regis, tuo pačiu reikalu čionai atvykusių ir platformomis ginkluotų žvejų, tačiau, bent kiek galima spėti iš bendro vaizdo, jokiais Gineso rekordais šįsyk nekvepia. Išvada labai paprasta ir aiški – pakitus meteorologinėms sąlygomis, pakito ir žuvies elgsena. Nieko nenustebinsiu pasakęs, kad prie tų pačių „dažnai neatsakomų“ klausimų teks sugrįžti dar kartą – kiek / ar pateikti gyvų masalų karpinių, kiek ir kokias distancijas rinktis, kokia turėtų būti pati masalo pateikimo animacija.

Kadangi šįkart labai išsiplėsti negaliu, pasakysiu sau ir kitiems, kad privalu būti pasiruošus netikėtumams, dideliems netikėtumams ir netapti priklausomam nuo to „tuoj tuoj“. Po varžybų teksto ar vaizdo reportažo pavidalu visa tai galėsime aptarti detaliau, o dabar teks keletą dienelių pagyventi nesvarumo būsenoj – tarp žinios ir nežinios. Kita vertus, ar galėtų būti kitaip? Jei jaudulys ir nežinia nelydėtų pirmojo karto, anoks jis „pirmas kartas“. Tikiuosi supratote mane teisingai 😊

Iki šeštadienio!

P.S. Atsiprašau, kad šįkart tekstelis išėjo visai apie nieką. Tiesiog burnos plačiau praverti neleidžia klubietiški susitarimai! 😊