Britų žvejų patirtis: kada ir kaip naudoti „window“ tipo šėryklėles

Daugelis feederio entuziastų turbūt jau nebeįsivaizduoja savo žūklių be „window“ tipo šėryklėlių. Ši inovacija, kaip ir daugelis kitų, yra atkeliavusi iš žūklės sportine dugnine meškere tėvynės – Britų salų. Jau pats terminas feeder (iš anglų feed – maitinti, jaukinti, šerti) suponuoja, kad esminis akcentas čia skiriamas šėryklėlei – pagrindinei visos žvejybinės sistemos dedamajai, kuria į žvejybinį tašką koncentruotai pateikiamu jauku viliojama žuvis.


„Window“ yra palyginti naujas šėryklėlių tipas, pastarąjį dešimtmetį lygia greta išpopuliarėjęs su pačiu feederinės žūklės stiliumi. Kiek pavyko rasti informacijos interneto platybėse, pirmieji šio tipo šėryklėles XX a. pabaigoje pradėjo konstruoti Airijos žvejai sportininkai, o išpopuliarino Bobas Nuddas (garsus žvejys, daugkartinis sportinės žūklės pasaulio čempionas), bendradarbiaudamas su kompanija „Browning“. Poreikis modifikuoti įprastines šėryklėlių konstrukcijas, suprantama, privalo turėti aiškų motyvą – implikuoti tokį žuvų atrakcijos efektą, kurio ankstesnėmis šėryklėlėmis nebuvo įmanoma išgauti. Tad pasiremdami britų žvejų patirtimi, pabandykime išgryninti, kokie yra pagrindiniai „window‘sų“ privalumai.


Pirmosios šių šėryklėlių versijos buvo kone visiškai uždaros, o jaukui išbyrėti buvo paliekamas tik nedidelis „langas“, angl. „window“ (iš to ir kilo jų pavadinimas). Tokiu konstrukciniu sprendimu siekta, kad kuo mažiau jauko išbirtų iš šėryklos jos užmetimo ir ypač smūgio į vandenį momentu. Kitaip sakant, pagrindinis siekis – dar tikslesnis ir labiau koncentruotas jauko nugabenimas į tašką, kuo mažiau paskleidžiant jo viršutiniuose ar viduriniuose vandens sluoksniuose. Jauko ir gyvųjų masalų sukoncentravimas į mažesnį plotą, tikėtina, turėtų tapti papildomos žuvų konkurencijos dėl maisto faktoriumi ir, žinoma, provokuoti didesnį jų aktyvumą.


Kitas aspektas – lengvesnis ir paprastesnis stambių jauko detalių ar gyvųjų masalų porcijų naudojimas / pateikimas į tašką. Tas pats šėryklos konstrukcinio uždaromo veiksnys tampa lengvinančia aplinkybe ne tik tiksliau nugabenti šėriminę bazę į tašką, bet ir laisviau varijuoti jos konsistencija. Patrauklų jauko mišinį galima sukurti, pavyzdžiui, derinant tokius komponentus kaip mikrogranulės, smulkinti sliekai, kukurūzai, musės lervos, kasteriai ar trūkliai, šoninį „langą užsandarinant“ nedideliu sausesnio jauko sluoksniu. Kuo daugiau stambesnių ir atraktyvių jauko detalių atsidurs žvejybiniame taške, tuo labiau išauga tikimybė sulaukti didesnės žuvies atsako. Turbūt ne kartą ir ne du daugeliui yra tekę įsitikinti, kad pakeitus šėryklą į „window‘są“, netrunka atsiliepti ir sureaguoti stambesni žvynuoti egzemplioriai.


Konstrukcinė šių šėryklų ypatybė tampa dar svarbesnė, kai taktiniais sumetimais žūklei nusprendžiama naudoti drėgnesnį ar net perdrėkintą jauką. Britų žvejai mini, kad startinį jaukinimą kartais pravartu pradėti nuo itin drėgnos konsistencijos jauko, nes juo galima išgauti jauko debesies efektą, kuris dažnai greičiau privilioja žuvis į tašką. Nugabenti kartais vos ne iki tyrės sudrėkintą jauką kito tipo šėryklomis neįmanoma, todėl „window‘sai“ tampa vienintele išeitimi renkantis tokią žvejybinę taktiką. Kitaip sakant, šios šėryklos leidžia išplėsti jauko dinamiką – paįvairinti atrakcines jo savybes ir lengviau priderinti jas prie įvairių žūklės sąlygų. Suponuojama taktinė žūklės su „window‘sais“ eiga galėtų būti tokia – iš pradžių drėgno jauko porcijomis (kuriant debesies efektą) žuvis pritraukiama į tašką, o po to koncentruojama (išlaikoma taške) stambesnėmis jauko detalėmis, gausesnėmis gyvųjų masalų porcijomis ar tiesiog standesniu jauku. Be to, tokiais taktiniais manevrais galima „bandyti nuleisti“ pakilusiais ir viduriniuose vandens sluoksniuose esančias žuvis.


Be visų anksčiau suminėtų, privalu išskirti aerodinamines šio tipo šėryklų savybes. „Windows‘ai“ idealiai tinka tolimiems metimams, nes jų svorio centras yra apatinėje dalyje, o pati forma yra itin aptaki (tarsi kulka). Jei žuvis laikosi nuo kranto itin toli, šios šėryklos tampa vieninteliu išsigelbėjimu. Be to, ne ką mažiau svarbus ne tik užmetimo nuotolis, bet ir tikslumas. Kažkada vienas didžiausių feederinės žūklės autoritetų pasaulyje – Stevas Ringeris – yra taikliai pastebėjęs, kad visos taktinės gudrybės ir vingrybės prarandą prasmę, jei žvejybos metu banaliai nepataikoma į žvejybinį tašką. Stevo taip pat sąmojingai užsiminta, kad nemaža dalis jo pergalių sportinės žūklės arenoje buvo pasiektos dėl to, kad jis sugebėdavo gaudyti toliau nei visi kiti (vien dėl to „windows“us verta turėti savo arsenale).


Kaip visada, vieno vaisto nuo visų ligų nėra, todėl suabsoliutinti ir pervertinti visų šio tipo šėryklos savybių nereikėtų. Svarbesnis turbūt yra tikslus žvejybinių sąlygų įvertinimas ir optimalus šėryklos parinkimas joms (priderinimas prie jų). Uždaras šėryklos tipas, mažesnis jos tūris (jauko kiekis), greitesnis sklendimo greitis, (ne)tinkamumas gaudyti srovėje ir daugybė kitų veiksnių paverčia „windows‘us“ tik viena alternatyvų įvairiems taktiniams sprendimams priimti. Man pačiam nesyk yra tekę įsitikinti, kad šėryklos tipo efektas sustiprėja, kai jos yra naudojamos pramaišiui – po platesnio jauko paskleidimo atvira šėrykla, kibimo akimirksniu sulaukiama užkabinus po to „windows‘ą“ ir, žinoma, atvirkščiai. Suprantama, bet koks eksperimentavimas žvejyboje privalo turėti savo logiką (chaotiški keitimai dėl keitimų dažnai išvirsta į taktinę „pasiutpolkę“), tačiau ir taktinė statika – vienos „auksinės“ šėryklos naudojimas – gali būti pragaištingas. Kaip ir tradicinėse sporto šakose, svarbios ne tik fizinės sportininkų savybės, bet ir tinkamas (optimalus) jų išnaudojimas.

Šaltinis, kuriuo pasiremta rengiant šį straipsnį: https://www.anglingtimes.co.uk/advice/tips/how-to-use-window-feeders/