Gilios ir tikrosios tradicijos nesensta, senstame tik mes. Kuo tokių tradicijų gyvenime daugiau, tuo, regis, tvirtesnė žemė po kojomis ir tuo prasmingesnis pats gyvenimas. Visi mano apsilankymai tėviškėlėje yra tarsi grįžimas laiku, grįžimas į savo vaikystės ir paauglystės metus, tampančiu tam tikra dvasine užuovėja pabėgimui kelioms dienoms iš didmiesčio šurmulio ir beprotiško kasdienio lėkimo. Paprasčiau sakant, tai manosios tradicijos – aplankyti mamą, artimųjų kapelius ir, radus kelias laisvesnes valandas, praminti tuos pačius takus ir takelius Ventos vingiais su lengvu spiningėliu rankose.
Šis kartas buvo būtent toks. Atlekiu pas mamą į Akmenę dar penktadienio vakarą. Rytojaus dieną nuo pat ryto abu prasukame tradicinį ratą pro anapilin iškeliavusių artimųjų amžinojo poilsio vietas – Mažeikiai, Alkiškiai, Žagarė… Uždegta žvakutė, sugrėbta sauja pageltusių rudens lapų ir tyloje sukalbėtas maldos žodis. Tokios akimirkos yra visada lydimos mamos prisiminimų apie senelius ir prosenelius, apie jų gyvenimą, apie jų patirtus vargus ir džiaugsmus, apie kilnius jų poelgius, tapusius moraliniais ir etiniais kelrodžiais mūsų pačių gyvenimuose. Prisiminti ir gerbti savo protėvių atmintį privalu – kas negerbia jos, kas pamiršta savo šaknis, dažnai praranda esminius savo gyvenimo orientyrus. Juk, vienaip ar kitaip, be mūsų pirmtakų praeities nebūtų mūsų dabarties. Banaliai sakant, nesėdėčiau dabar prie stalo ir jums nerašyčiau.
Po šios ilgos preliudijos pats laikas pereiti prie žvejybos reikalų. Nors, tiesą pasakius, visiškai pabėgti nuo pirmosios temos ir šiose eilutėse nepavyks. Bene pirmąkart teko pamatyti prie vandens, ant Ventos upės kranto, uždegtą ir paliktą žvakutę. Toks vaizdas dar kartą privertė stabtelėti ir susimąstyti. Matyt, ne per seniausiai netoliese būta tragiškos nelaimės… Tai dar vienas priminimas, kad turime būti atsargūs ir nejuokauti su viena didžiausių gamtos stichijų. Viskas turi savo kaina, todėl kiekvienu atveju būtina ją pasverti.
Na o dabar jau tikrai apie spininginį-mikromasalinį mano pasivaikščiojimą pavenčiais. Kadangi laiko nedaug, tiesiu taikymu lekiu į žinomas ir laiko patikrintas vietas. Visas pasiruošimas itin minimalus – kelios pakuotės nedidelių guminukų, 5-8 gramus sveriantys volframiniai galvakabliai ir senais laikais pirktas paprastutis Favorite White Bird mikromasalinis spiningėlis (užmetimas 1-7 gr.). Vos spėju nusileisti žemyn viena iš Ventos atodangų, į akis krinta kiek stiproka upės srovė. Nesu didelius ešerių medžioklės specialistas, tačiau aš visada šių plėšrūnų ieškau ramesniuose užutekiuose ar ties pačia priekrantės linija, kur žuvis, slėpdamasi nuo srovės, tūno didesniuose ir mažesniuose sąžalynuose. Vos švysteliu mikromasalą į pirmąjį Ventos vingelį, iškart pajaučiu, kaip 8 gr. galvakablį netrunka pasičiupti upė ir greitai nešti pasroviui. Akivaizdu, kol nesulėtės tėkmė, tol čia nėra kas veikti, nebent, kaip minėjau, bandyti pravesti masalą visai pakojui. Be to, nors ruduo jau gana vėlyvas, tačiau dar „nepakąsti“ priekrantės nendrynai, todėl labai sunku pasiekti visas norimas vieteles. Apskritai, jei kas mintytų kada nors spiningėliu prazonduoti Ventos upę, bene geriausiai tai daryti su valtimi, nes šiltuoju metu laiku visa upės pakrantė užželia neprabrendamomis džiunglėmis.
Įsitikinęs, kad mano pamėgtoje vietelėje pernelyg stipri srovė, pėdinu toliau ieškoti ramesnių užutekių. Stabteliu viename jų ir iškart sulaukiu pirmojo kibimo. Tiesa, pakirtęs iškart pajuntu, kad tai lydekiokas, o ne ešerys (labai jau lėti ir vangūs smūgiai). Kelios akimirkos ir galiausiai žuvis atitrūksta – turbūt gana nedidelis mikromasalo kablys neįsikirto tvirčiau į aštriadantės „snapą“. Kaip ten bebūtų, pirmoji adrenalino dozė gauta – jau buvo verta bruktis pro Ventos džiungles. Dar vienas metimas ir pagaliau nedidelę laumžirgio lervos imitaciją griebia pirmasis dienos ešeriokas. Dydis – Ventos tradicinis, iš akies apie 150 gr. Šypsena veide iškart platesnė ir šviesesnė – dar penketas tokių žuveliokų ir bus galima šiais dienos nuotykiais pasidalinti su jumis. Taip ir buvo – paėjėjęs galiuką randu rezultatyviausią dienos tašką. Nors tėkmė gana intensyvi, o gylis nedidelis, tačiau vienoje proskynoje sukimba keli ešeriokai ir lydeka. Su pastarąja buvo daugiausiai reikalų. Nors dydis neįspūdingas, tačiau bandyti suvaldyti ją mikromasaliniu kotu tikrai nėra paprasta (užtat baisinis malonumas). Kaip ir manyta, žuvys sukibo visai palei priekrantę – įkypas metimas pasroviui ir lėtas masalo pravedimas ties kranto linija. O tada tik bam ir viskas. Pastebėsiu, kad labai svarbu tokiomis sąlygomis subalansuoti galvakablio svorį ir masalo dydį. Reikia atitaikyti taip, kad masalas ne pernelyg aštriai pjautų vandenį, tačiau ir neplaniruotų ilgai pakilęs nuo dugno (būtų iš esmės nešamas srovės). Pasikartosiu, kuo natūraliau žuviai pateikiamas masalas, tuo geresnių rezultatų galima tikėtis.
Pačiai pabaigai, likus geram pusvalandžiui iki saulės laidos, grįždamas nusprendžiu prasukti pro vieną iš Dabikinės (Ventos intako) duobių. Ten – tie patys sunkiai išbrendami sąžalynai. Vos atvažiavęs matau, kad į šią duobę yra susirinkusi nedidelė balta žuvis (ji gausiai bagsi paviršiuje). Tai turėtų reikšti, kad greta esama ir jos angelų sargų – plėšriųjų žuvų. Visgi spėjimas nepasiteisina – visi pravedimai tušti ir be atsako. Kadangi veiksmo nėra, nusprendžiu paėjėti kelis žingsnius nedidelio vingio link. Visos upės – geri dešimt metrų nuo vieno kranto iki kito, o gylis nesiekia kelių metrų. Lūkesčių didelių neturiu, bet eksperimento dėlei pabandykim. Keletas pravedimų ir sulaukiu kibimų visai pakojui (ešeriokai dar mažesni). Spėjimas pasitvirtina – paradoksalu, tačiau žuvis laikosi visiškai prie kranto. Nemeluosiu, paskutinius tris ešeriokus pagavau numesdamas masalą vos penkis metrus ir pravesdamas po pat kojomis – galima sakyti, mačiau visus kibimus – iš vieno „lizdo“ iššokančius ir čiumpančius masalą ešeriokus. Tad moralas labai paprastas – mažose upėse rudens ešeriokų reikėtų ieškoti ne košiant upės vidurį ir duobių centrus, bet apžėlusias priekrantes linijas. Nustebsite, kad iš vieno nedidelio žolių kupstelio netikėtai gali iššokti ne vienas ir ne du ešeriokai. Bent jau man taip buvo ne kartą ir ne du. Pabandykite ir jūs.
Su linkėjimais iš Šiaurės Lietuvos ir tenykščių upių vingių! Iki kito karto!
