Turbūt kiekvienas žmogus, nors kartą laikęs meškerę rankoje, matęs ją parduotuvėje arba per televizorių, yra girdėjęs apie upių tėvą Nemuną ir jo deltą – Skirvytę. Nepasakosiu, kokia tai upė, nes pats dorai ne kažką išmanau apie ją, o ir rašau čia ne dėl to… Žinau, kad ten kimba, o tiek informacijos man, kaip sakoma – per akis. Taigi prie reikalo. Išaušta ilgai lauktas savaitgalis. Penktadienį vakare bombarduoju vietines žūklės parduotuves, ieškodamas gyvų masalų. Kadangi aplink Šilutę gyvų masalų asortimentas toks pat didelis, kaip Dacia Sandero papildomos įrangos, todėl nusiperku begalę dėžučių sliekų ir vieną dėžutę musės lervų. Ankstyvą pavasarį mūsų kraštuose daugiau ir nereikia.
Šeštadienis. Ilgai nemiegame, o sėdam į jau sukrautą ir paruoštą automobilį ir lekiam žvejoti. Nuo Skirvytės 2-os krantinės mane skiria apie 10 km, todėl kelionė neprailgsta. Atvykstu į vietą ir randu, kad nieko nerandu. Deja, bet vietų nebeliko. Pabandau greitai nuvažiuoti iki trečiosios krantinės, tačiau, iš tolo pamatęs blizgančius automobilių stogus, apsisuku ir lekiu iki Atmatos. Karšis visur vienodas. Kimba Skirvytėje – kibs ir Atmatoje. Atvykstu, randu vietą ir gaunu informacijos, kad antrą parą nekimba. Na neįmanoma, kad nekimba. Sėdam – gaudom. Tikrai pagausim. Bet nelabai… Po 2,5 valandos, pagavęs vieną mažytę kuojytę, susikraunu daiktus ir važiuoju namo. Kažkodėl visą laiką puikiai kibusi žuvis sugalvojo pasiimti laisvadienį. Įdomu, kaip Skirvytėje – paklausiau savęs, namuose krimsdamas sumuštinį ir žiūrėdamas Formulės 1 varžybas. Reikės rytoj bandyti.
Taigi kitą dieną sugalvoju, kad iš pat ryto neskubėsiu ir palauksiu, kol atsilaisvins vietų po pietų. Atvykęs 14:00 pamatau tą patį vaizdą. Žvejų tiek pat, kiek vakar. Kadangi vėl nebuvo vietų, o link Atmatos važiuoti noro nebuvo, nusprendžiau vietą pasidaryti pats. Papildomas stimulas tam – vaizdas, kai visi urmu atsistoję bando per Skirvytės parandę perkelti eilinį karšį. Šokau į bridkelnes ir per nepilną pusvalanduką pasidariau puikią vietą žvejybai. Susirandam atstumą (36 m), pakarpom sliekų, paduodame į tašką 8-ias šėryklas, dedame pavadėlį, ant kabliuko keletą mėšlinių sliekų su musės lervą ir pirmyn. Ilgai laukti nereikia. Pirmu metimu po kelių minučių prasideda viršūnėlės laužymas ir į krantą važiuoja pirmas plačiašonis. Antru metimu – antras, trečiu – trečias ir t.t. Per pirmą pusvalandį pagaunu 7 karšius, o tai ženklas, kad jau pagautas leidžiamas kiekis pagal MŽT ir reikia važiuoti namo. Bet sugalvojau geriau – ištraukiau sietą, padariau greitą nuotrauką ir paleidau žuvį. Sietą palikau džiūti, o pats toliau žiūrėjau į lankstomą viršūnėlę.
Tiesa, kad ir koks geras buvo startas, vėliau reikalai pasunkėjo. Vis dėlto kartas nuo karto karšiai dar pasirodydavo, tačiau po tokios sėkmingos pradžios didelio kartėlio dėl to tikrai nejaučiau. Noriu atkreipti dėmesį į vieną pastebėtą niuansą. Žūklės pradžioje naudojau ilgus pavadėlius (1m +), tačiau, kai visus juos nuplėšiau į priekrantės nendres, teko imti trumpus (nes rišti naujus pavadžius tiesiog tingėjau), kuriuos turėjau nuo varžybų Kauno mariose laikų (apie 50 cm). Įdomu tai, kad trumpi pavadėliai situacijos visiškai nepakeitė. Buvo keista, nes aplink visi žvejojo tik ilgais pavadėliais. Tad darytina išvada, kad pavadėlio ilgis karšių kibimui įtakos šiandien neturėjo. Aš pats naudojau 0,10 mm storio valą, bet girdėjau, kad dauguma rišo 0,12 mm pavadėlius.
Tiesa, paskutinę valandą nugirdau iš žvejų, kad sliekas nebeveikia ir „į trasą“ pasileido uodo trūklio lervos, kurių pas mane nebuvo nė kvapo. Man, beje, irgi baigėsi kibimas. Bet ar man tai rūpėjo? Nelabai! Trys valandos fantastiškos žūklės ir daug adrenalino, todėl galima ramiai važiuoti namo. Taigi, Žemupyje karšių daug ir kol kas dar galima mėgautis jų kibimu.
P.S. Sumuštinis, kurį valgiau, buvo su daug kumpio ir džiovintais pomidorais. Neturiu sumuštinių keptuvės. Manau, kad joje iškeptas jis būtų daug skanesnis.
