Viskas prasidėjo, kai ankstyvą kovo mėnesį nulėkiau iš Šilutės į Kauną pas savo geriausią bičiulį Mažvydą praleisti savaitgalį žvejojant aplink Kauną. Tąsyk jis užsiminė, kad ne už kalnų Pažaislio tandemo varžybos ir reikėtų gal šiemet jose sudalyvauti. Mažvydas jau turėjo nemažai patirties, o aš ten dar nesyk nedalyvavęs. Išgirdau iš jo lūpų apie šiose varžybose laukiančius sunkumus, dažnai sunkiai kimbančią žuvį, blogus orus, taip „gerai“ nuteikdamas ir „motyvuodamas“ mane pirmąkart ten sudalyvauti. Tąsyk daug negalvojau, nes nebuvo dar paskelbtų datų, tad po trumpo pokalbio viskas tiesiog pasimiršo.
Po gerai praleisto savaitgalio grįžęs namo, kitą dieną, gaunu žinutę su nuorodą į registraciją… Na ką gi – pagalvojau, gal pabandykim! Ilgai nedvejodamas registruoju mudviejų tandemą – laukiam ir po truputį ruošiamės varžyboms. Juk negali visą laiką ten būti tik blogai. Pernai buvo geri orai, kibo žuvis. Tad gal ir šiemet viskas bus taip pat.
Kadangi nė karto ten nebūta, tik matyta, kaip kiti žvejoja, manau, BŪTINA prieš varžybas pasidaryti treniruotę ir detaliau išstudijuoti naująją vietą. Atvykau dieną prieš varžybas. Oras puikus – šilta, švietė saulė, nedidelis vėjukas. Geriau tikrai nereikia norėti. Bet jau tą dieną žinojom, kad savaitgalis laukia tikrai ne toks, koks buvo penktadienis. Negalvodami daug apie tai, kas mūsų laukia, važiuojam žvejoti. Gerai išsimiegoję, išvažiavome į vietą. Profesionalių organizatorių dėka, jau treniruočių dieną su automobiliais galėjome privažiuoti iki pat žūklavietės ir ten pasidėti visą įrangą. Jei būtų reikėję tris dienas viską tempti nuo automobilių aikštelės iki žūklavietės rankomis, tai greičiausiai dar šiandien būčiau gulėjęs Pažaislio vienuolyno kalno apačioje.
Taigi, gauname kraštinį treniruočių sektorių (C7). Susistatome įrangą ir pradedame žvejybą. Bandome žvejoti skirtingais jaukais ir pažiūrėti, ar kuris nors veiks geriau. Šalia (C6) įsitaiso kolegos iš „Bream Bandits“ klubo, todėl treniruotėms skirtas laikas skrieja dar smagiau. Pirmu metimu kilstelėti antakį priverčia tenykščio marių ruožo gylių horizontas. Šėrykla skęsta tiek laiko, kad būtų galima spėti pažiūrėti visas „Krikštatėvio“ dalis arba mintinai išmokti penkias Povilo Meškėlos dainas. Po ilgo šėryklos skendimo ir valo įtempimo, netrukus pasirodo pirmieji „delniniai“ karšiukai. Tiesa, kibimo kaip iš patrankos nebuvo. Bičiulis gerai startavo, o pas mane tylu. Tai reiškia, kad reikia atsirinkinėti masalus. Bet po geros akimirkos sulaukiu ir aš labai atsargių kibimų. Toks atsargumas, kad žuvį pajausdavau tik norėdamas permesti. Įsibėgėjus dienai, kibimai paaktyvėjo, bet vis dar nemaža buvo atvejų, kai ištraukdavau karšiuką be jokio kibimo. Tiesiog permetinėjant. Eigoje bandyta keisti pavadėlių ilgį, bet tai apčiuopiamo rezultato nedavė.
Taigi trumpas reziumė – treniruočių dieną žvejyba buvo įdomi. Sąlygos geros, žuvis kibo įnoringai, bet kažkokį tempą palaikėme. Puikiai veikė vienas masalas, kurį atrinkome dar žūklės pradžioje. Bendras laimikis, kurį pasveriame rezultatą po penkių valandų treniruotės, siekia beveik 7,5 kg. Atrodo, tikrai nebloga preliudija varžyboms, bet žinome apie rytdienos orų permainas ir neskubame pasiduoti dideli euforijai.
Ateina varžybų diena – šeštadienis. Atvykstame į vietą. Traukiame burtus. Ištraukiame vidurį – B4. Statomės įrangą ir džiaugiames, kad kol kas oras mūsų sąjungininkas. Beveik visi jau pasiruošę ir nekantriai laukia starto, kad būtų galima žvejoti vis dar palankiomis oro sąlygomis. Visi laukiam didelio vėjo, pranašauto sniego, krušos… Startas duotas! Gaudom. Pasirinkę vakar geriau dirbusį jauką, iš lėto pradedame rinkti tą patį smulkų karšiuką. Bet džiaugiames. Kimba. Nors vakar dieną gaudėme artimoje, patogioje distancijoje, šiandien pasirinkome pažaisti su atstumu. Aš pats išėjau į tolimesnį, kai Mažvydas gaudė arčiau. Žuvis kibo abiejose distancijose. Tolimesnėje kibo vangiau, tačiau nenorėjau pereiti arčiau, kad netrukdyčiau kolegai, kuris daug sėkmingiau rinko karšiukus. Tiesa, tądien ant kabliuko reikėjo parinkti naują masalą, nes vakar dienos „tema“ nebeveikė.
Na ir štai. Įsidienojus horizontą užgula agresyvus mėlynas debesis, kuris visa savo jėga grasino nuversti mus nuo platformų. Maža to, gavome ir krušos. Laimei, nedaug ir labai smulkios. Gal 10 minučių. Šiek tiek pakilo vėjas, bet vis dar jaučiamės komfortiškai ir toliau gaudome karšiukus. Kai jau buvome bene įtikėję, kad diena gražiomis nuotaikomis taip ir pasibaigs, Pažaislis paskutinę valandą nusprendė priminti, kad yra Pažaislis. Pakilo vėtra, prasidėjo šlapdriba, pašėlo bangos, kurios plėšdamos mūsų sietus nuo platformų dar nepasibaigus varžybų laikui. Šią išlikimo valandą, deja, pavyko sumedžioti tik po vieną karšiuką. Vis dėl to per aspera ad astra principas mums suveikė šimtu procentų. Sulaukę dienos pabaigos, sužinome, kad tų karšiukų surinkome virš 8 kg ir zonoje likome antri (iš šešių), pirmajai vietai nusileidę beveik 3 kg. Pastebėjome, kad paskutinė valanda, skirtingai negu mums, daug kam atnešė kaip tik daugiau kibimų nei per visą dieną. Ir apskritai išanalizavę pirmosios dienos rezultatų lentelę, pastebėjome, kad nebuvo komandos, kurį nebūtų surinkusi bent 3 kg žuvų. Kitaip sakant, pirmoji varžybų diena buvo daugiau mažiau žuvinga visiems. Maža to, abiejų zonų nugalėtojų sugauti 11 ir 14 kg aiškiai rodo, kad kai kurie sėkmingai rinko žuvis nesustodami iš esmės visą dieną. Galima suponuoti, kad karšiukai šeštadienį dar niekaip nereagavo į orų permainas, kol kas….
Išaušo sekmadienis – antroji varžybų dieną. Kažkiek išsidžiovinę daiktus, važiuojame gyvendami viltimi, kad šiandien bent jau nebus kritulių, tik teks pakovoti su didesniu vėju ir bangomis. Bet klysti yra labai žmogiška… Vėjas buvo kur kas didesnis nei tikėjomės, o šiaurės ašigaliu alsuojančios bangos įkyriai visą dieną kėsinosi sulaužyti mūsų sietus ir nuversti nuo platformų. Dabar tai sukelia šypsnį, tačiau tuokart juokų buvo mažiau, tiesą sakant, – jų visai nebuvo. Įsivaizduokite, neįmanoma normaliai pasistatyti paprasčiausio pedano. Vaizdas tarsi iš apokalipsės – ledinius vėjo gūsius skrodžia Mažvydo šauksmas-prašymas ateiti ir palaikyti pedaną, nes kiekviena atsiritanti banga jį tiesiog bloškia visa jėga. Tas pat ir man. Bandau išspręsti šią problemą pasitelkdamas visą savo išmonę, tačiau niekas nepadeda. Vandens ir vėjo stichijos tiesiog yra stipresnės. Šiaip ne taip bendromis jėgomis „įkalame“ pedanus į savo vietą ir sustatome ant jų platformas. Dabar kiek ramiau, nes didelis platformų svoris veikiausiai neleis nublokšti mūsų daiktų. Kol kas… Vėliau prasidėjo toks bangavimas, kad, vos nulipi nuo platformos, ji su visu pedanu akimirksniu pradeda kilti į padanges kartu su bangomis. Bet per varžybas gi nėra ko nuo jos laipioti. Reikia sėdėti ir gaudyti. Tad mes paklusniai ir sėdim, ir tūnom, ir laukiam…
Kiek vėliau sužinome, kad šio ekstremalaus išbandymo neatlaikė ir iš varžybų pasitraukė net tris komandos. Todėl sumažėjo ir sektorių. Gauname kraštą – C6. Visai netoli kur prieš dvi dienas darėme treniruotę. Duodamas startas. Žiūrim į viršūnes ir bandome įžiūrėti kibimą. Sunkiai, tačiau po kurio laiko pasirodo pirmosios žuvys. Pradėjau gaudyti labai smulkią kuoją. Džiaugiuosi. Vis dėl to gramai po truputį renkami. Visgi matome, kad šalia mūsų gaudančiai komandai sekasi kur kas geriau. Jie daug dažniau traukia smulkius karšiukus, tačiau didesnius nei mano kuojos. Šiaip ne taip pavyksta ir Mažvydui ištraukti keli karšiukus, tačiau jau labai vangius ir retus. Aš kiek galėdamas rankiojau pavienes „prašokančios“ smulkias žuveles, kokios tik kibo. Tądien likau su keliomis smulkiomis kuojytėmis, ešeriukais, vienu karšiuku ir pūgžliais, kurių dydis buvo mažesnis nei taško ant raidės i. Bandymas keisti žvejojamą atstumą nepagerino, o veikiau pablogino reikalus. Po pietų kibimas visiškai dingo. Per vargus vargelius mūsų duetą bandė tempti Mažvydas, kartas nuo karto pagaudamas po karšiuką. Bet to, toli gražu, neužteko. Varžybos baigėsi. Su savo sugautais 3 kg zonoje įsitaisome ketvirti (iš šešių). Tiesa, sekmadienį jau nebuvo tokių svorių, kurie buvo užfiksuoti vakar.
Nepaisant visų šių vargų ir nuotykių, po pirmųjų mano Pažaislio tandemo varžybų galiu drąsiai pasakyti – bus ką prisiminti. Jos buvo tikrai labai sunkios, kupinos iššūkių, bet kartu ir labai smagios. Juk savo noru niekas nevažiuotų žvejoti žinodamas, kad sušlaps iki paskutinio siūlelio, sušals, sulaužys įrangą ir visiškai nepagaus žuvies. Nors kita vertus…
P.S. Tradicinis ir nuoširdus AČIŪ mūsų rėmėjams – azukle.lt, zuklesfanai.lt, Atorafishing.lt, humilat.com
