Po itin slogaus pasirodymo klubo varžybėlėse kaip gryno oro reikėjo sėkmingesnės žūklės pasitikėjimui savo jėgomis atgauti. Po nusileidimo amerikietiškuoju kalneliu iki pačios pačiausios žemės, regis, atėjo momentas pajudėti priešinga kryptimi. O tos kryptys, pakilimai ir nusileidimai, kaip jūs jau gerai žinote, mėgėjiškoje žūklėje būna įvairiaprasmiai ir iš esmės nenuspėjami. Jei jau taip norisi aukštumų, prašom, galima laisvu nuo šeimos ir darbų metu kopti aukštyn, pavyzdžiui, Rumšiškių kalnais. Tokios aukštumos tikrai ilgam įstrigs atmintin (visų pirma, dėl sopančių kojų ir nugaros), o paskui jau patys spręskit, kam viso to reikėjo…
Tai štai, dėl labai panašių priežasčių dardu žemyn Rumšiškių kalnu. Rytas ankstyvas, saulė vos ne vos kyla iš už horizonto, o aš jau renčiu žvejybinį sostą ir žvalgausi po akvatoriją. Žuvies matyti ir ji kone čia pat po kojomis. Tokios įžūlios jos drąsos priežastis – prasidėjęs nerštas. Nepavyksta įžiūrėti, ar tai karosai, ar karšiai, bet priekrantės žolės virte verda nuo visuotinio siautulio. Ir smagu, ir nelabai. Tai ženklas, kad pačių didžiųjų karšių dėmesio šiandien galiu ir nesulaukti. Viltis būtų didesnė, jei darbiniai gyliai būtų maži, tačiau mano pasirinktame ruože žvejoti teks 5-6 metruose. Apskritai vertinant, šis metas ne pats geriausias didžiųjų karšių žūklei. Labiau tikėtina, kad šiandien teks santykius aiškintis su delniniais karšiukais, kuriems meilės reikalai dar nesusuko galvų.
Taip iš esmės ir buvo. Pasirinkau du žvejybinius taškus – vieną artimesnį (37m), kitą – kiek tolimesnį (46m). Iš pradžių pajaukinuu artimesnį tašką, kad jis, kol tuo pačiu reikalu būsiu užsiėmęs su tolimąja distancija, spėtų „įšilti“. Paskutinės dvi šėryklos su VDE jaukų asorti ir keliais žiupsniais kasterio ir grįžtu atgalios. Įprasta manyti, kad ryto valandomis žuvys būna arčiau kranto, todėl būtent ten mes ir nusprendėme jas pasitikti. Vadinamasis „klipsas“ iškart už pirmosios priekrantės parandės, saugomos aštrių geldučių armijos. Nors karšiukai netrunka atsiliepti, tačiau vos ne kas antru metimu į parandę nupjaunamas pavadėlis (ir dažniausiai su žuvimi) itin sparčiai tirpdo kantrybės atsargas. Tokiomis akimirkos apima beprasmybės jausmas – žuvies dorai ištrauksi, tik lavinsi pavadėlių rišimo įgūdžius.
Po gero pusvalandžio ir gal penkių nupjautų pavadėlių persikeliu į tolimąją distanciją. O ten tokios pat – gražios, bet nuobodžios – realijos. Ant kablio kasteriukas ar musės lerva ir penketas trūklių. Geros dvi minutės ir viršūnėlė atgyja. Iš tolimojo taško traukiant žuvį šėrykla spėja iškilti, todėl pavadėlių nupjovimo problemos iš principo nebelieka. Kad prasidėjusi monotonija nebūtų tokia nuobodi, susiskambiname vaizdo skambučiu su Mažvydu, kuris nusiboginęs į kitą Lietuvos kraštą, į Atmatą, vargsta su žaisline žuvimi (karšiai kažkur dingę). Taip mudviejų ryto šneka harmoningai papildo mano ištraukiamas karšiukas arba Mažvydo ešerys ar plakis. Tiesa, vieną akimirksnį buvau bepatikintis, kad sulaukiau didžiųjų karšių dėmesio. Po vieno iš linktelėjimų pakertu kiek solidesnį (~ 1kg) karšį, tačiau kitu metimu juo paseka vėl eilinis mažylis. Tokia tendencija, matyt, aiškiai rodo, kad didieji yra užsiėmę savais reikalais, o taške pasirodo tik pavieniai stambesni egzemplioriai. Kiek byloja patirtis, pasirodžius didiesiems karšiams, taške smulkmės nelieka, o čia…
Kaip ten bebūtų, skųstis tikrai negaliu. Pažvejojau iš peties ir sportiškai. Iš viso pavyko sugauti 27 galvas ir galveles (antra tiek nepakirsta ir neištraukta). Jei būčiau sėdėjęs iki vakaro, ta pati žvejybinė simfonija būtų skambėjusi ir toliau. Man jos pabodo klausytis vidudienį, todėl kiek po pirmos pradedu rinkti mantą ir ruoštis judėti atgalios namo. Greitos nuotraukos atminčiai, po kurių visos sugautos žuvys grįžta į savo gimtąją stichiją. Belieka tikėtis (ir sulaukti) neršto pabaigos, po kurios bus galima susirungti su rimtesniais dėdulėmis.
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
Tradicinis ačiū mūsų rėmėjams: http://azukle.lt, atorafishing.lt, zuklesfanai.lt, humilat.com
