Taip kažkada Antanto Baranausko lūpomis iš širdies plėšė Vytautas Kernagis… Kiek kitaip ši melodija suskamba, kai tie kalnai ir maži kalneliai pasitinka tave pusiau mieguistą su visa manta ant pečių po ankstyvos rytinės žūklės. Dingti nėra kur, giliau įkvepi, suskaičiuoji visus beveik keturiasdešimt savo metų ir pirmyn. Kokia prasmė taip kankintis, o paskui viešai guostis? Ogi bet juk tačiau norisi rasti savą atokesnį kampelį, kur niekas netrukdytų / neblaškytų, kur žuvų tie patys kalnai būtų ir kad kaip iš patrankos kibtų. Tik nesakykit, kad šis jausmas jums svetimas. Bėda ta, kad tuoj kažkur iš tolumos ataidės rūsčios tikrovės balsas „šventų vietų tuščių nebūna!!!“ ir dar spjaus į akis kokį kartą, kad ta realybė nereikalingų klausimų daugiau nekeltų. Gyvenimo neapgausi, nebent pats save, todėl it svarstyklės esi priverstas suptis nuo vieno kraštutinumo prie kito. Kas dar vakar atrodė juokinga, neįmanoma ar tiesiog kvaila, šiandien dažno žvejo atveju gali virsti nauju pirkiniu visoms toms kvailystėms pateisinti ar įveikti. Taigi taigi kaipgis, sugalvojau aš vieną gražų ryta, kad man reikia karučio, žvejybinio karučio, pačioms atokiausioms ir romantiškiausioms žvejybinėms vietoms pasiekti. Dar vienas bankinis pavedimas, dar vienas važiavimas iki autobusų stoties siuntų skyriaus ir jau valiūkiška šypsena puse lūpų, indikuojanti neeilinius savaitgalio planus / iššūkius. Prasukam pakeliui į parduotuvę tvirtinimo gumų, o namie dėl viso pikto pasitikrinam, ar tikrai viskas telpa. O toliau kaip Dievas duos…
Ankstyvas sekmadienis rytas ir aš jau pasuku seniai važiuotu keleliu marių link. Mantos – meškerių dėklas, platforma, jauko kibiras, sieto krepšys ir dar šaltkrepšis įvairioms smulkmenoms susidėti. Lietumi, dėkui Diev, kol kas negresia. Leidžiuosi nuokalnėn lauku it vėjeliu – žemė dar nepažliugusi, provėžos, tad ko dar geriau norėtų. Pirkinys jau pasiteisino! Žinoma, kitas smegenų pusrutulis rėžia priekaištą, kad visų nesąmonių nereikėtų, jei tiesiog prie vandens atsibelstum kaip paprastas žvejys – t. y. su patogia žvejo kuprine, keliomis meškerėmis ir jauko kibirėliu. Bet negi gręžiosiesi į praeitį – dabar prieš akis tik kalnai, tik viršūnės! Su lengvu pasitikėjimo pusjausmiu galiausiai privežu savo karutį prie priekrantės skardžio. Pirmas iššūkis įveiktas, dabar eilė kitam – kaip visą mantą nunešti tokiu skardžiu žemyn. Jei žmonės pasiekia pačias aukščiausias viršukalnes, tai kodėl turėtų būti sunku įveikti kažkokios nuokalnes (juk leistis žemyn, tai ne kopti aukštyn). Vienas du (apsieita be mėlynių ant sėdynės) ir aš jau sparčia eiga renčiu savo pastolius.
Nuotaika palubėse, vėjo praktiškai nėra, o jei jo ir būtų, už nugaros patikima šlaito apsauga. Žuvies vandens paviršiuje taip pat matyti. Žodžiu, viskas liuks, kad tik kibtų. Masalų šįkart gal kiek mažiau, bet įvairiau – turiu senų šaldytų trūklių, puslitrį musės lervų, keturias dėžutes sliekų, dėžutę pinkų ir skardinę konservuotų kukurūzų. Svareliu prabraukiu dugną – viskas tas pats: kone pakojui aštri ir aukšta parandė, už gerų 60 metrų senoji upės vaga. Pirmąją distanciją klipsuojuosi per vidurį tarp vagos ir priekrantės šlaito, kažkur ties 44-45 metrais, kur radau minkšto ir kieto dugno sandūrą. Pradėjęs jaukinti negailėdamas kemšu gyvų masalų porcijas – pakarpau musės lervų, trūklių, vieną kitą slieką. Kad žūklė išsuktų iš įprastinių vėžių, gyvąjį ingredientą papildau kukurūzų karpiniais. Atstumas nedidelis, tad pradinį jaukinimą pabaigiu gana greit.
Pirmas metimas irrrrrr iškart pirmas kibimas! Ir džiugu, ir nelabai. Balsu nesakysim, ką reiškia pirmu metimu pagauti žuvį. Bet ir antru metimu tas pats – delninis plakis netrunka prilipti prie kabliuko ir išverstomis akimis aiškinti, kad jis tik plaukė pro šalį ir nieko blogo nenorėjo. Kadangi diena pusiau su džiazu, prie kelių musės lervų ant kablio kabinu riebų kukurūzą (žinia, šiose vietose karosai dažni svečiai, tad gal…). Iškart išraiškingas „bam“ ir jau nebe plakio vaikaitis prie telefono. Nors ne įskaitinis, bet krantan su visais įkalčiais varosi karšiokas. Dar vienas kukurūzas su musės lervų kompanija ir rezultatas vėl toks pat. Kad toks gyvenimas nepabostų, prie musės lervų prikabinam pusbrolį slieką – dar išraiškingesnis „linkt“ ir dabar jau jaučiu, kad kažkas rimčiau (įskaitinis karšis!!!!). Po pusvalandžio – dar vienas (tikrai virš kilogramo)!!! Jau geriau nebegali būti?!
Gali! Lietus, stiprus lietus!!! Slepiuosi po lietpalčiu ir galvoju, kad prasidėjusi pasaka tuoj baigsis (visgi orų permaina). Taip pat manė tik karšiai, o ne plakiai, jiems viskas nė motais. Laikrodį buvau nustatęs keturioms minutėms ir, patikėsite ar ne, praktiškai nesyk visų tų minučių neišlaukiau (tiesa, kibimai dažniausia ties trečia minute). Plakis po plakio, po plakio. Iš gero gyvenimo sugalvojau patikrinti pačią upės vagą (gal ten karšiai nuo lietaus pasislėpė), tačiau gana greit man buvo paaiškinta, kad kelią dėl takelio meta tik nevispročiai. Grįžtu atgal, o iš paskos ir senosios realijos. Prisipažinsiu, kad po labai jau pusėtino starto varžybose, tokia sportiška žvejyba pati tikriausia nervų reabilitacija. Kone vienas visam krante, žuvis aktyvi, pasigauna viena kita įskaitinė žuvis (tik karosai nepasirodė), nieko daugiau juk nebereikia. Žodžiu, mūsų dienos kaip šventė!
Taip save užliūliuodamas sulaukiau vidudienio. Žvejyba nebūtų žvejyba, jei kažkurio momentu koks nors veiksnys netėkšteltų į išsišiepusį veidą atžagaria ranka. Ne juokais pakyla vėjas ir girdžiu ataidint Kernagio dainos žodžius. Nuo kalniuko, tai ne į kalniuką, kad ir su karučiu. Lai suskamba ši eilutė kaip vienas didelis mano keiksmažodis – „Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų – kalnai ir maži kalneliai.“ Gerai suprakaitavęs, penkiskart stojęs pailsėti ir galiausiai save nugalėjęs pamatau savo brangiausio automobilio siluetą. Nėra geresnio jausmo, kaip po visiško išsekimo įdrimbi į automobilio sofą, renki numerį skambinti ir viską supasakoti bičiuliui Ričardui ir kažkur giliai mėgaujiesi kažkokios pilnatvės suteikiančia totalaus nuovargio akimirka! Rytoj mane ten atgal tikrai net varu niekas nenuvarytų, na o po savaitės…
Būkim ištvermingi, tik ištvermingus žvejus lydi sėkmė! Lai kalnai mūsų bijosi, o ne mes jų!
Ačiū rėmėjams už galimybę pasotinti marių žuvis kokybiškais jaukais!
zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!












